Įskaitomi kryžių simboliai

Saulius Kronis savo kalvę įkūrė Velžyje (Panevėžio r.). Pradžioje ji buvo kukli, dabar gerokai didesnė, aukštesnėmis sienomis ir kur kas erdvesnė. Čia kalvis ne tik kuria – išnaudoja erdvę ir kaip galeriją darbams eksponuoti.

Nuo 2006 metų Saulius Kronis kardinaliai pakeitė savo veiklos, darbo pobūdį – ėmė mokytis kalvystės amato pas tuo metu vieną garsiausių kalvių Vytautą Kryževičių. Nuo tada mėgstamas užsiėmimas įsuko meistrą į kitokios veiklos verpetą. Dabar vyras – tautodailininkas, Lietuvos Tautodailininkų Sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas, nuo 2013 m. turintis meno kūrėjo statusą.

Svajonė turėti mobilią kalvę

„Pamėginau kalti ir greitai supratau, kad man tai įdomu. Kai paskutinį kartą grįžau iš reiso, iš Vokietijos, kadangi dirbau tolimųjų reisų vairuotoju, pastačiau sunkvežimį ir nebegrįžau. Nuėjau dirbti metalo meistru, kalviu, už tris kartus mažesnę algą. Nusibodo gyvenimas ant ratų, supratau, kad jis visiškai ne man: pavargdavau sėdėti ir laukti krovinio, leisti laiką nieko neveikdamas, kai namuose laukė milijonas darbų“, – sako kalvis.

Saulius pradėjo dirbti sodyboje esančiame tvartelyje, ir tik palyginti neseniai jis virto didelėmis kalvio dirbtuvėmis. Dabar čia užtenka vietos ir kalvei, ir dirbtuvėms, ir erdvei vaikų edukacijoms. Kalvėje tautodailininkas turi ir senovines dumples, jas surado seniai nebenaudojamas ir restauravo. Dabar gali parodyti žmonėms, kaip kalviai dirbdavo prieš šimtmetį, kai dar nebuvo elektros. „Turiu senovines dumples, jos autentiškos, 1925 metų „gimimo“. Dumplės iš Anykščių rajono, Navikų kaime buvusios kalvės. Šios dumplės vadinamos ventiliatorinėmis. Kraunu į priekabą ir vežu parodyti, kaip dirbo kalviai, kai nebuvo elektros, kai žmonės galvojo, kaip sušildyti, kaip suminkštinti geležį. Turiu visokių padėjėjų: ir elektrinių, ir mechaninių. Seniau kalviai turėjo gizelį – padėjėją, mokinį; dabar gizeliai elektriniai“, – pasakoja Kalvis.

Suradęs šias dumples, vyras įgyvendino savo seną svajonę – turėti mobilią kalvę. Dabar jis jas vežasi į įvairias šventes, muges, demonstruoja senovinį kalvystės amatą, o čia pat, į kalvę, iš netoliese esančios gimnazijos ateinantiems vaikams šis senovinis prietaisas, kaip dar išlikęs liudijimas, leidžia suprasti, kaip smarkiai pasikeitė kalvystės amatas ir darbas pačioje kalvėje. Saulius Kronis leidžia vaikams patiems jo kalvės žaizdre įkaitinti geležį ir iškalti vinį arba pasagą. „Ateinantys 10–12 metų amžiaus vaikai jau gerokai nulaiko plaktuką, gali sėkmingai patys vinį, pasagą nukalti. Matau, kad vaikams tai patinka, jie džiaugiasi nešdamiesi savo iškaldintą gaminį namo“, – sako Saulius.

Saulius Kruonis, jei tik pasitaiko proga, visada dalyvauja įvairiuose kalvystės pleneruose, konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. „Pleneruose kalviai elgiasi kiek kitaip nei drožėjai, jie kala vieną bendrą darbą, o ne kiekvienas kažką atskiro. Tenka, pavyzdžiui 20–čiai kalvių sutarti, vienu metu sklandžiai dirbti. Esame padarę ir saulučių medį 11 metrų aukščio, ir šv. Florioną su gražiais augalais, ir angelų medį“, – skirtumus įvardina meistras.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. vasario mėnesio numeryje.