Išsaugoti senąjį rėžį
Etnografinis Rimašių kaimas – vienas iš neblogai išlikusių gatvinių kaimų Dieveniškių krašte. Kaip ir kituose rėžiniuos kaimuose, sodybos čia išsirikiavusios palei vieną centrinę gatvę. Rimašiuose ši akmenimis grįsta gatvė netoliese tekančio upelio garbei pavadinta Gaujos gatve. Pasak vietinių gyventojų, jie dar atmena tuos laikus, kai viso kaimo vyrai rinkosi, skaldė, dėliojo akmenis ir patys jais išgrindė kelią.
Raižiniai pagal karpinius
Nijolės ir Genadijaus namas Rimašiuose – puikiausiai išsilaikęs iki šių dienų. Jis, kaip įprasta šiam kraštui, tiek gyvenamąsias, tiek ūkines patalpas talpina po vienu bendru stogu. „Aš gimiau gretimame name, keturių brolių šeimoje, o šis namas priklauso mano žmonos tėvo tėvams. Namui buvo reikalingas remontas. Perstatyti, suremontuoti nėra taip paprasta – viską reikia derinti su institucijomis, kurios atsakingos už kultūros paveldo išsaugojimą“, – pasakoja Genadijus. Šeimininkas pamena, kaip 1990 metais, tuo metu, kai ėmėsi rekonstrukcijos, pirmiausia viską derino su specialistais – įsipareigojo nekeisti pastatų paskirties, nemodifikuoti nei langų aukščio, nei pločio, išlaikyti esamų konstrukcijų autentiką.
Buinauskų namas – tipiška daugiafunkcė pirkia, kuri buvo būdinga gatviniams rėžiniams rytinio Dzūkijos pakraščio kaimams. Namo priekyje, iš kiemo pusės, tarsi išrikiuotos pasaulį stebi visos durys, vedančios į gyvenamuosius kambarius, kiek toliau – į tvartą, galiausiai – į sandėliuką. Priešingoje pusėje esanti namo siena tiksliai ženklina ribą su kaimyniniu sklypu: namas prie šios ribos yra maksimaliai priartintas, todėl kieme, nors ir labai siaurame, likę šiek tiek daugiau vietos.
Kada statytas šis namas, pirmasis šeimininkas, žmonos senelis, pasakyti negalėjęs. Atsiminė, kad statė vadinamieji tų laikų „burliokai“, daugiausiai – rusai, sentikiai su barzdomis. Name buvo įrengta krosnis – tokios geros krosnies nebuvo visame kaime. Kaimo gyventojai vienas po kito ėjo ir domėjosi šios krosnies, kuri taip gerai laikė temperatūrą ir taip puikiai kepė blynus, konstrukcija. „Gerą krosnį pasistatyti nelengva. Ši buvo įrengta iš tam tikro kiekio specialių akmenų, kurie buvo užberti smėliu su spalvoto stiklo šukėmis. Lig šiol neaišku, iš kur buvo gauta to stiklo ir kokia jo paskirtis. Ant tų šukių buvo užbertas dar vienas smėlio sluoksnis. Taip sluoksniuota keletą kartų. Plytos buvo gaminamos netoliese, tad jų gauti nebuvo sunku“, – prisimena šeimininkas.
Tekstas ir nuotrauka – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį rasite žurnalo „Mano sodyba“ rugpjūčio numeryje.
