Ką „šnabžda“ rudens spalvos?

Vienos pirmųjų ryškiausiomis ir įvairiausiomis spalvomis nusidažo kriaušės. Ypač tapybiškai atrodo augalai, į kuriuos įskiepytos kelios skirtingos veislės. Gražusis auksinio rudens laikotarpis ne tik žavi, bet ir padeda nustatyti bendrą vaismedžių būklę. Dažnas pavyzdys – augalas neskiepytas, o kiekviena šaka vis kitos spalvos. Jei jos skiriasi tik spalvų intensyvumu, tai anksčiausiai ir ryškiausiai nusidažiusios šakos, nuo kurių greičiau nukrinta lapai, yra pažeistos. Tai gali būti žievės užveržimas, citosporozė, mechaninė trauma, žiemos saulės nudegimo pasekmė ir t. t. Atsižvelgiant į priežastį, reikia imtis priemonių: atrišti, atlikti sanitarinį genėjimą, paliekant kruopštesnį genėjimą pavasariui, užgydyti žaizdas ir kt.

Kitas atvejis – dalis lajos raudonais lapais, o visos kitos šakos – geltonais. Dažniausiai dvispalvę lają turi apleisti medžiai su laiku nenugenėtais laukiniais ūgliais, išaugusiais žemiau skiepijimo vietos. Šie ūgliai greitai įsiterpia į lają ir palaipsniui užima veislinių šakų vietą, nustelbdami jų augimą ir vystymąsi. Tokiais atvejais nepatyrę sodininkai dažnai skundžiasi, kad veislė išsigimė – iš pradžių kriaušės buvo skanios, o dabar kažkokia rūgštybė. Iš tiesų išsigimimo nėra. Tiesiog jums pakliuvo vidutinio klimato juostoje nepakankamai ištverminga šalčiui veislė. Apšalęs medis skursta, o sveikos šaknys reikalauja revanšo – taip atsiranda laukinių ūglių. Paprastai jie būna gyvybingesni, todėl greitai auga ir nustelbia veislinį „gimdytoją“. Apžiūrėkite medžio kamieną nuo pat žemės ir tikriausiai pamatysite, kad jis dvigubas, o gal ir trigubas. Šiuo atveju iš žemės augantis storesnis kamienas yra laukinis. Veislinė – tik raudonus lapus turinti medžio lajos dalis. Tačiau dar yra ir šiokia tokia nustelbta veislinė dalis, bet daugelis sodininkų ją išpjauna, palikdami puikiai augančią laukinę, ir net nesuvokia, kad patys privertė medį išsigimti.

Kaip reikėtų elgtis? Pirmiausia pažiūrėkite, ar prasminga atkurti veislinę dalį. Gal dabar tikslingiau palikti tvirtą laukinę lają, o pavasarį perskiepyti šakas, o po to veislinę dalį nupjauti. Tik paskui neleiskite išsikeroti laukiniams ūgliams ir įsiterpti į lają.

Jeigu pastebėsite, kad laukinės gerai išsivysčiusių medžių atžalos dar tik pradeda skverbtis į lają, išpjaukite jas rudenį, kad paskui nepamirštumėte to padaryti. Būtinai palikite kelmelius – prie pagrindo nupjausite pavasarį.

Rudenį, keičiantis spalvoms, o paskui ir krentant lapams kai kuriuose soduose išryškėja užsispyrėliai, nenorintys pakeisti žalios spalvos. Paprastai jų ūgliai dar būna nesumedėję. Net nežvilgtelėjus į šiuos medžius, galima pasakyti, kad veislės yra pietinės – augimas nesuspėja baigtis dėl per trumpos vasaros. Lapai net po šalčių išlieka žali ir gali nenukristi iki pat pavasario. Dažniausiai tokie medeliai jau pirmąją žiemą smarkiai apšąla arba ir visiškai žūva. Nušalę lapai šnara visą žiemą lyg primindami, kad reikėtų sodinti tik mūsų klimatą mėgstančius augalus.

Pixabay nuotr.