Ką veikiame sode gegužę?

Įsibėgėjantis pavasaris – tai toks metas, kai vienas iš svarbesnių darbų yra mėgavimasis naujais žiedais, naujais lapais, kvapais ir spalvomis, nauja žole, paukščių čiulbėjimu, drugiais, bitėmis…

Sodinti, persodinti, laistyti

Vis dar sodiname tai, kas iškasta iš žemės ir, be abejo, kas „sėdi“ vazonuose. Laistyti patartina triskart per savaitę, jei nepliaupia lietus. Gegužės pradžioje geriausia sodinti raganes. Nebijokite net ir žydinčių rododendrų – jų kuokštinės šaknys, dažnai laistant ir purškiant, gaus vandens ir greičiausiai beveik nejus streso; blogiausiu atveju – žiedų teks palaukti iki kitų metų. Kokius 3–5 metus augalai atrodo prastai, skursta, todėl reikia surasti kitą vietą. Galima dieną kitą patyrinėti, kiek saulės jie gauna ir kiek reikėtų, patikrinti dirvos drėgnumą ir pH. Kiekvienas pradeda džiaugtis (ir augti), kai gauna geresnes sąlygas.

Gegužė – daugelio rododendrų žydėjimo metas. Tereikia juos palaistyti, jei nelyja, geriau purkšti. Šie augalai mėgsta drėgną orą. Bet kuriuo paros laiku, net ir šviečiant saulei, apipurkšti lapai nenukentės, neliks jokių įtartinų dėmelių, o nuo švelnaus purškimo ir žiedai atrodys nepriekaištingai. Nukirpti ir pasimerkti žydinčią šaką ar ją padovanoti nebus žalinga.

Purenti, ravėti, tręšti, kalkinti

Ir idealiam grožiui, ir augalų gerovei (vabalai ir jų lervos bus sulesti) – polajų purenimas. Piktžolės jau suvešėjusios, nors kartais labai gražiai žydi, tačiau tik patiems kurti sodą, tenka jų atsisakyti – ravėti ar naudoti cheminius preparatus. Supurenta žemė geriau sugeria drėgmę, gauna daugiau deguonies. Kitas būdas – sodinama tiek augalų, kad neliktų vietos piktžolėms. Įvairios kitos medžiagos, trukdančios augti piktžolėms, brangokos, gal net atima dalį natūralumo. Kai augalų daug, jie tręšiami. Kartais tenka kalkinti dirvą nemėgstantiesiems rūgščios (pH 7–9) žemės (alyvoms, ligustrams, sausmedžiams) – tai apsaugos ir nuo kenkėjų (spragių). Šiam tikslui naudojamas kalcio karbonatas, kalkakmenis, medžio, durpių pelenai.

Kirpti, skabyti, formuoti

Kai kurie augalai (pavyzdžiui, forsitijos) jau peržydėjo, tad galima genėti, ypač mažose erdvėse, suteikti rutulio, grybo ar kitokią formą, o jei pasodinti prie sienos – formuoti palmetę, kordoną kitiems metams. Norint sutankinti spygliuočius (egles, pušis), galima skabyti jaunus ūglius; šis būdas tinka ir lianoms. Tai menas. Tačiau ne visos pušys toleruoja ne tik genėjimą, bet ir skabymą. Pavyzdžiui, kalninė ir juodoji pušys kantrios, tvirtos, o Armando arba korėjinė (Pinus armandii) jautri tiek genėjimui, tiek ūglių ir jų viršūnėlių skabymui. Kartais skiepyti klevai, uosiai, alyvos, net ir padauginti žaliais ūgliais, išaugina šakeles su rūšiai būdingais požymiais. Jas reikia pašalinti kuo jaunesnes – žaizdos greitai užgis, o pavėlavus greičiausiai teks augalų atsisakyti ar ilgai vargti, kol šie atrodys gražiai.

Lapuočių augalų, kukmedžių, tujų gyvatvorės jau turi nemažus šiųmečius ūglius. O norėdami išlaikyti stabilios formos žaliąją tvorą galime kirpti, šalinti ir plikas vidines šakas.