Ką žinote apie arboristiką?

Praktinių arboristikos priežiūros būdų ir technologijų taikymą (tiksliau atgimimą) ir evoliuciją pastūmėjo medžių fiziologijos, medienos patologijos ir įvairių biocheminių procesų supratimas. Pastarieji nuoseklių tyrimų dešimtmečiai parodė, kad medis susikuria specifines savigynos sistemas, kurios labai veiksmingos jam kovojant su infekcijomis po sužalojimų.
Arboristikos pradininkas Alexas Shigo (1930–2006) parodė, kaip medis greitai prisitaiko prie pokyčių, keliančių grėsmę jo išlikimui. Kai medis yra sužeistas ar užkrėstas, prasideda pažeidimo atskyrimo (izoliavimo) ribų formavimas. Augalas negali susigrąžinti pažeistos ar infekuotos medienos. Bet medis atskiria infekcijas. Jo žaizdos niekada nebus išgydytos. Užkrėsta mediena, puvinys bus izoliuoti sienelėmis, barjeru, iš kurio formuosis kaliusas (callus). Nugenėtos, pažeistos ar nudžiūvusios šakos kelmas ilgainiui apauga mediena, kaliusu ir paslepia žaizdą.
Kompartmentalizacija (CODIT – Compartmentalization Decay in the Trees) arba pažeidimo (puvinio) atskyrimas chemiškai pakitusia mediena yra medžio gynybos procesas po traumų, kai sudaroma riba (siena, užkarda) plintančiai infekcijai pasipriešinti. Žaizda visada liks medyje. Kompartmentalizuotas barjeras taip pat apsaugo kitas gyvybiškai svarbias – vandens, oro perdavimo, energijos kaupimo ir mechaninio tvirtumo – sistemas. Tam tikra prasme ribos yra tarsi žievė medžio viduje arba, vaizdžiai tariant, medis medyje.
Medyje funkcionuoja generavimo sistema. Generacija – tai procesas, kad naujos ląstelės formuojasi kitoje vietoje. Medienos struktūrą sudaro griežtos gyvų ir negyvų ląstelių jungtys. Kai kurių negyvų ląstelių funkcija yra skysčių transportas, kitos išlaiko mechaninį stotą ar kaupia vandenį. Skirtingai nuo gyvūno, kuris nuolat keičia negyvas ląsteles gyvomis, medis įtraukia negyvas ląsteles į medienos struktūrą.

Harmoningos bendrijos

Medžiai gamtoje yra susiję vienas su kitu ir su daugeliu kitų bendrijos organizmų. Draugystė užtikrina jų ir jų bendrininkų ilgalaikį išlikimą. Medis, kaip atskira ekosistema, sudaro sąlygas gyventi gausybei kitų organizmų. Tarp medžio ir įvairių organizmų užsimezga įvairūs simbiotiniai ryšiai. Mutualizmas, protokooperacija, komensalizmas, parazitizmas ir kitos sugyvenimo formos glaudžiai persipina medžio „valstybėje“. Individai jungiasi į grupes, grupės – į masyvus, pavienių subjektų ekosistemos – į objektų ekosistemas; susidaro unikali ekosistema, jungianti milijardus (10X) organizmų ir t. t.
Medis kitus gyvus organizmus veikia kur kas toliau, negu siekia jo vainikas. Drėgmę šis augalas ima iš visur, kur tik eina šaknys. Drėgmė pasiskirsto medienos audiniuose, ir pagaliau didžiausia jos dalis per lapus išgaruoja į atmosferą. Vienas suaugęs medis per dieną išgarina šimtus litrų vandens. Tokiu būdu jis dalyvauja vandens apykaitos rate.
Dirvožemyje visuomet yra smulkių gyvių, kurie nukritusius lapus, šakas ir kitas organines medžiagas paverčia humusu ir dalyvauja mitybos grandinėje. Saprofitai tik ir laukia mirštančių medžio ar jo simbiontų dalių.
Miręs medis, stovintis ar gulintis, dar ilgai glaudžia daugybę organizmų, tarp jų grybų, kerpių ir nariuotakojų, kurių dalis (saprofitai) ardo medieną, minta pūvančiomis dalimis, skaido organines medžiagas į junginius, tinkamus kitiems organizmams pasisavinti, ir medienos likučiams padeda „grįžti“ į žemę.
Medis daugeliui organizmų yra būstas, maisto ir energijos šaltinis. Tik žmogui kai kurie organizmai neįtiko – juos paskelbė parazitais ir kenkėjais, žalojančiais augalus. Iš tikrųjų gamtoje viskas harmoninga: simbiontai nenumarina savo globėjo medžio, o tik atlieka labai svarbią ekologinę funkciją – padeda jam išgyventi, klestėti ir galop numirti, išnykti, susilieti su mineraliniu pasauliu.