Kad persikas būtų sveikas ir derlingas…

Persikai, palyginti su kitais mūsų krašte įprastais kaulavaisiniais augalais, serga kur kas dažniau. Ligų gausu, tačiau dažniausiai pasireiškia kaulavaisių vėžys, citosporozė, tafrinozė, šratligė ir kt.
Iš kenkėjų didžiausios žalos padaro tinklinė erkė ir tinklinė kandis. Kai užpuola tinklinės erkės, medžio lapai įgauna pilkšvą atspalvį. Jos yra mažos, tačiau per didinamąjį stiklą galima įžiūrėti išgraužtose vietose. Tinklinės kandys kur kas didesnės – tai 1–2 cm ilgio lervos, graužiančios lapus ir pumpurus. Jas lengva pastebėti ir plika akimi.
Kovojant su kenkėjais reikėtų naudoti insekticidus. Šiuo metu populiariausieji, kurių galima įsigyti parduotuvėse, pakankamai veiksmingi.

Dauginimas ir priežiūros klaidos

Persikai mūsų soduose jau nieko nebestebina. Nors oficialiai nėra išvesta nė vienos lietuviškos veislės, šiuo metu nemažai tokių, kurios atsparios šalčiams ir gali būti auginamos mūsų šalyje. Sodinant svarbiausia parūpinti patogią vietą, kur užuovėja būtų bent iš šiaurinės pusės. Lietuvoje populiarios latviškos, kanadietiškos, ukrainietiškos ir lenkiškos veislės.
Persikų dauginimas nėra toks sudėtingas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kurie Lietuvos sodininkai pataria juos daiginti iš kauliukų, ypač tinka išimti iš Lietuvoje išaugintų vaisių. Kauliukas sėjinukui perduoda ne tik pagrindinę genetinę informaciją, bet ir veislės savybes. Negana to, Lietuvoje išauginto vaisiaus kauliukas gali turėti ir prisitaikymo prie Lietuvos klimato kodą, todėl augalas bus dar atsparesnis šalčiams.
Vis dėlto dauguma profesionalių sodininkų pirmenybę teikia skiepijimui ir akiavimui. Dažniausiai persikai skiepijami į laukinius persikus ir kaukazines slyvutes. Pagal poskiepius skirsis ir medelių augimas. Jeigu naudota kaukazinė slyvutė, persikas bus gajus. Jeigu skiepyta į vengrinę slyvą, jis suformuos įdomų vainiką, o jei į laukinį persiką – laja augalas bus panašiausias į savo protėvius.
Viena iš dažniausių klaidų yra per didelis rūpinimasis persikais. Sodininkai pernelyg stipriai apriša medelius ankstyvą rudenį nesuvokdami, kad taip jiems kenkia. Kadangi daugumos Lietuvoje auginamų ir galimų įsigyti veislių augalai yra atsparūs šalčiams, jų rišti rudenį nereikėtų. Pernelyg globėjiškai aprišus, kaupiasi drėgmė, kuri šaldama pažeidžia kamienus. Medelius aprišti reikėtų ne nuo šalčių, o nuo žiemą siautėjančių kiškių ir tiesioginių saulės spindulių ankstyvą pavasarį.