Kada atsirado margalapės sanpaulijos ir kodėl jas auginti sunkiau?
2018 m. 23 sausio d.
Pirmoji margalapė sanpaulija buvo išvesta 1959 metais JAV. Ji atsirado kaip gamtos klaida, dėl mutacijos. Žalialapės sanpaulijos lapas išaugino keletą augaliukų, iš kurių vienas pasipuošė dėmėtais lapeliais, t. y. tam tikrose vietose nebuvo chlorofilo. Jis sėkmingai didėjo. Nuo šios sanpaulijos vėl nuskintas ir pasodintas lapelis. Visi nauji augaliukai buvo taip pat margalapiai. Eksperimentas kartotas 9 kartus, ir visos kartos margumą paveldėjo.
Pirmoji margalapė sanpaulija pavadinta ‘Tommie Lou’ ją išvedusios selekcininkės garbei. Iki tol buvo žinomas tik spontaninis margalapiškumas – žalialapis augalas staiga išleisdavo keletą margų lapų, tačiau po kurio laiko ši savybė dingdavo. Be to, ji nebuvo paveldima.
Vėliau 10 metų dėtos nevaisingos pastangos sukurti kitą margalapę veislę. Tik 1969 metais Haroldui Reinhardtui pagaliau pavyko apdulkinti sanpauliją ‘Tommie Lou’ kitos veislės žiedadulkėmis ir ji sėkmingai subrandino sėklas. Sėjinukus išaugino selekcininkas Lyndonas Lyonas. Visi paveldėjo margalapiškumą. Prasidėjo margalapių sanpaulijų selekcija.
Šiuo metu yra keli tūkstančiai margalapių veislių – standartinių, miniatiūrinių, kupstinių. Skiriasi ir jų margalapiškumas. ‘Tommie Lou’ lapai margi kraštuose, o į vidurį vis daugiau žalios spalvos. Champion tipo margumas būdingas skrotelės centrui. Jauni lapai dažnai beveik visiškai neturi žalios spalvos. Jie gali būti gelsvi, kreminiai, rausvi. Kuo lapas senesnis, tuo žalesnis. Mozaikinis margalapiškumas išsidėsto beveik tolygiai visoje skrotelėje, kiekviename jos lape.
Margalapių sanpaulijų auginimas šiek tiek sudėtingesnis nei žalialapių. Kadangi fotosintezėje dalyvauja ne visas augalas, o tik žalioji dalis, jis lėčiau auga, jautriau reaguoja į augimo sąlygas (temperatūrą, drėgmę, šviesą, trąšas). Lengviausiai išlaikomas mozaikinis margalapiškumas, tačiau jis gana retas.
Auginant margalapes sanpaulijas, labai svarbu nepadauginti azotinių trąšų. Jos skatina chlorofilo gamybą lapuose, todėl šie pažaliuoja. Temperatūra turi būti šiek tiek žemesnė nei žalialapėms, optimali – 16–21 ºC. Šiltesnėje nei 24 ºC patalpoje augalas gali visiškai pažaliuoti, nes dirvoje suaktyvėja azotą fiksuojančios bakterijos. Kad margumas geriau išryškėtų, reikia daugiau šviesos (ne mažiau kaip 12 valandų) ir drėgmės. Tačiau šviesu neturi būti per daug, nes suaktyvės chlorofilo gamyba. Taigi išgauti įspūdingą lapų margumą, o ypač jį palaikyti nuolat, nėra paprasta.
Sudėtingesnis ir šių sanpaulijų dauginimas. Pirmiausia reikia parinkti tinkamą lapelį. Jis neturi būti per senas, nes iš tokio neišaugs naujų augaliukų arba jie bus silpni. Todėl lapas neskinamas iš apatinės eilės. Jis negali būti ir per daug margas, nes nepajėgs išauginti augaliukų dėl menkos fotosintezės.
Nauji augaliukai dažnai būna visiškai spalvoti – gelsvi, rusvi, rausvi. Tokiuose negali vykti fotosintezė. Visų reikalingų maisto medžiagų jie gauna iš motininio lapo. Šių augaliukų jokiu būdu negalima atskirti. Jie tiesiog neišgyventų. Tenka laukti, kol augaliukai įgaus kuo daugiau žalios spalvos. Dažnai reikia pritemdyti vietą, kurioje jie auga, arba palaistyti daugiau azoto turinčiomis trąšomis.
Margalapės sanpaulijos sodinamos į tokią pat žemę kaip ir kitos. Šiltuoju metų laiku visos sanpaulijos auga ant palangių: margalapės ant šiaurinės, kitos – ant rytinių ir vakarinių. Žiemą dauguma perkraustomos į lentynas su dirbtiniu apšvietimu. Margalapes išdėstykite pakraščiuose, kur mažiau šviesos ir vėsiau. Kadangi margalapės sanpaulijos gana jautrios auginimo sąlygoms, tos pačios veislės augalas vienuose namuose gali būti beveik žalias, o kituose stebinti įspūdingu spalvingumu. Niekada nebus dviejų vienodų augalų. Tuo sanpaulijos ir įdomios.
