Kada genėti senus medžius?
„Mūsų sode auga kelios seniai negenėtos ir nejaunos obelys. Graudu žiūrėti – išsišakojusios, kaip joms patinka, linksta nuo vaisių. Perskaičiau kelis straipsnius apie vaismedžių genėjimą, nelabai ką supratau, nes neturiu jokios praktikos, bet bandyčiau praretinti. Ar spalio mėnuo – ne per vėlai? Ar obelis nemirs, jei nupjausiu vieną storoką šaką (auga tiesiai iš kamieno, bet ant jos beveik nebūna vaisių ir trukdo praeiti)?“
Jei nupjausite storą šaką, obelis nemirs. Vis dėlto genėti vaismedžius, ypač senus ir labai išsišakojusius, reikėtų pavasarį, prieš išsprogstant pumpurams. Stipriai rudenį išgenėti vaismedžiai nespėja užsigydyti žaizdų ir labai pažeidžiami šalčio.
„Norėčiau prie tvoros pasodinti 1,5–2,5 m aukščio gyvatvorę, kuri būtų ir dekoratyvi, ir vestų valgomus, skanius vaisius ar uogas. Ji turi būti nespygliuota, kiek įmanoma siaura, labai atspari šalčiui ir vėjui. Dirvožemis smėlingas, panašu, kad rūgštus. Iškasiau griovį ir jį pagerinau. Labai norėčiau valgomojo sausmedžio ar aktinidijos, bet nežinau, ar jie tinka gyvatvorei, nes atrodo, kad krūmai yra platūs, o karpant nebus uogų. Kiti variantai, kuriuos radau: šilauogė, auksuotasis serbentas, geltonžiedė sedula, žilakrūmis, citrinvytis, aronija, medlieva. Kuris iš jų labiausiai tiktų gražiai gyvatvorei? Gal žinote ir kitų variantų?“
Karpomas valgomasis sausmedis duos mažai uogų. Jo šakelės nesutankėja taip, kad gyvatvorė būtų labai graži ir pakankamai aukšta. Citrinvytis ir aktinidija yra lianos, todėl jomis galima apraizgyti tvorą arba šalia būtina pastatyti papildomų atramų. Šie augalai nemėgsta sausros. Šilauogės auga gana lėtai, karpomos duoda mažokai uogų. Joms būtina specialiai paruošta rūgšti durpinga žemė. Geltonžiedė sedula – priešingai: mėgsta kalkingą žemę, auga lėtai. Vaisius vedantys žilakrūmiai nepakankamai atsparūs šalčiams. Ištvermingiausi yra auksuotieji serbentai, aronijos ir medlievos. Tik pastarosios leidžia šaknų atžalas ir šiek tiek plinta į šalis.
„Pavasarį įsigijau juką. Norėčiau paklausti, kokia priežiūra reikalinga laukinei (pluoštinei) jukai prieš žiemą, kad ji neiššaltų?“
Pluoštinės jukos atsparios šalčiams. Kas kita drėgmės perteklius arba kaitri saulė anksti pavasarį. Jukoms reikalinga labai laidi, apysausė žemė. Patariama lapus suglausti ir surišti – tada jie mažiau nukentės nuo saulės spindulių ir į skroteles pateks mažiau vandens per atlydžius.
„Prašau padėti išgelbėti medelį. Turiu rojaus obelaitę, labai gražiai žydi, gražūs obuoliukai. Pavasarį gausiai žydėjo, užmezgė visi žiedai. Nuo pusės vasaros pradėjo vysti lapai, vėliau ir vaisiai (buvo žirnio didumo), nebeaugo didesni. Dabar obelis visa ruda, vaisiai suvytę. Patarkite, ką dar daryti. Ar galima išgelbėti medelį?“
Atrodo, obelaitę užpuolė ne viena liga ir ją išgelbėti bus sunku. Lapai pažeisti grybinių ligų. Jų požymis – nedidelės rusvos dėmelės apatinėje pusėje. Žinoma, šios ligos greitai nenudžiovina medelio. Tikriausiai prisidėjo ir bakterinė degligė, šaknies kaklelio puvinys ar citosporozė. Jei obelaitės kamieno ir pagrindinių šakų žievė dar gyva, prieš žiemą ir anksti pavasarį ją nupurkškite fungicidais. Išgenėkite sausas šakas, sugrėbkite ir sudeginkite lapus.
