Kai namas tampa mokytoju. Pamatų tvirtinimas.

Anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikti. Visi nekilnojamojo turto agentai apie tai perspėja, bet visi stengiamės būti gudresni – „mums taip nebus“. Nutiko.

Pirminis planas kepti šašlykus ir NIEKO nedaryti liko kažkur pamirštas, nes juk reikia komforto ir savaitgaliais (taip atsirado elektra, vanduo ir kanalizacija, apie tai pasakojau), pagaliau akys nukrypo ir į patį namą. Taip, pirminės rimtos bėdos buvo iškart sutvarkytos, tačiau apetitas atsiranda bevalgant, o tos etnografinės, naujai nuteptos sodybos atrodo taip žavingai. Gal ir mums reikėtų nusidažyti namą? Langai toli gražu neetnografiniai, tačiau reikėtų paremontuoti, padažyti. O stogas? Stogą tai būtinai reikia keisti – asbestas! Virtuvės siena aiškiai tik ant tinko laikosi, tad rąstai tikrai bus išpuvę, pamatai suskilę. Žodžiu, reikia remonto. Dar nežinia, kiek daug remonto, kaip stipriai čia reikia viską keisti, bet reikia.

Kai žinai, kad namas jau sugadintas…

Pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad dabar žmonės prie šio remonto etapo prieina itin greitai. Jie turtingesni, tad, dar nesutvarkę pirkimo dokumentų, jau turi planą – keis stogą, šiltins, įrengs naujus pamatus, turės gręžinį, susitvarkys elektrą. Gerai, jei žmogus žino, kad anksčiau ar vėliau savo šaknis suleis į tą sodybą. Kur kas liūdniau skelbimų portaluose stebėti tokias įpusėtas tvarkyti sodybas jau parduodamas. Tai problema, nes žmogus neplanuotai sukišo labai daug į remontą ir tikisi bent jau tai, ką sukišo, atgauti. Pirkėjas savo ruožtu baidosi nepamatuotai išaugusios kainos („velniam man tas marmuras virtuvėje?“) ir neaiškios darbų kokybės („klausimas, kas ten dar daugiau prigadinta?“).

Turiu puikų pavyzdį. Visai netoliese parduodamas namas. Iš išorės – tikras saldainiukas: pusiau valminis stogas, mediniai langai, dengtas ir dažytas žemiškomis spalvomis (samaninės sienos, raudonas stogas). Kaip vietinė, žinau, kad tas namas sugadintas. Keičiant stogą, kelis mėnesius stovėjo be stogo ir lijo, snigo į vidų kiaurai. Langai neatsidaro, todėl drėgmė iš namo neišeina. Dar blogiau – pažeistos rąstų dalys pakeistos pačiu primityviausiu būdu – benzininiu pjūklu, fibo blokeliu ir makrofleksu. Tas namas pasmerktas.

Atsargesnis, labiau patyręs ar mažiau pinigų turintis pirkėjas ryžtasi remonto klaidas verčiau daryti pats, nei ieškoti, kas buvo „priburta“ iki jo. Sakoma, viską gali padaryti – tik pinigo turėk. Deja, ypač pastaruoju metu, vien tik norų ir pinigų toli gražu neužtenka. Nors gal ir gerai, nes būna atvejų, kai groja tik dideli pinigai, tuomet padėk, Dieve – nei skonio, nei grožio ten nebus.

Nuomonės iš šalies

Vienas pirmųjų meistrų – Untanėlis. Atvažiavęs su savo pagalbiniais, jis nulupo po langais bei prie pamato esančias dailylentes ir konstatavo akivaizdų faktą, kuriam visai nėra būtina lupti dailylentes, – rąstus reikės remontuoti arba keisti. Mano patarimas: apatiniai rąstai ir palangės dažniausiai natūraliai būna pažeisti. Tai yra faktas, kurį jūs žinote dar iki atvažiuojant meistrams, todėl nesileiskite, kad atvykęs meistras „padarytų atradimą“. Tai joks meistro profesionalumo įrodymas. Neapsigaukite. Jei vis dėlto jūsų namo rąstai pasirodys esantys sveiki – laikykite tai greičiau maloniu netikėtumu.

Untanėlis dar pavaikščiojo aplink, pamatė suklypusią priemenę ir į ją sudėjo visas viltis – vien jos remonto darbų pradinė kaina viršijo viso mūsų namo pirkimo kainą. O kur dar medžiagos… Žodžiu, Untanėlis išvažiuoja, o mes kalam sulaužytas dailylentes atgal ant namo – be jų namas atrodo dar bjauriau.

Atvažiavęs valdžiažmogis pamatė mūsų jau nuluptas ir vėl prikaltas dailylentes, tad iškart perėjo prie kito etapo – namą reikia griauti. Viskas čia blogai, išpuvę „nu Jūs patys matot“. Va, čia galim iškart paskaičiuoti, kiek galėtų kainuoti visiškai naujas, 14 cm storio „rąstų“ namas. Ir jis būtų naujas, su mūsų pageidaujamu išdėstymu, su kokio noriu dydžio langais. Kaina buvo beveik tokia pati, kiek kainuotų vien priemenės remontas, pagal Untanėlį.

Čia pavojus, ties kuriuo dažniausiai „muša kamščiai“ rąstinių senų namų remontuotojams. Daugybė šeimos narių ir šiaip aplinkinių „meistrų“ ar interneto platybėse sutikti veikėjai staiga virsta kažkokiais įspūdingais ekspertais ir, net nematę namo, jau žino – griauti, statyti naują, kainuos pigiau nei seną remontuoti. Prisipažinsiu – tokius ekspertus internete iškart blokuoju. Tai negatyvios asmenybės, dažniausiai gyvenime vos porą vinių įkalusios ir kažkur kažką girdėjusios, mačiusios, bet nuomonę turinčios tvirtą – seni namai turi dingti nuo žemės paviršiaus. Vien dėl to, kad yra seni.

Ne veltui sakoma – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Praktiškai didesnę savo gyvenimo dalį praleidusi statybose, aš niekuomet niekam nepasakysiu – griauti. Taip, būna tikrai namų, kuriems jau tikrai atėjo laikas. Sentimentai ir praeitis svarbu, tačiau nereikia liguistai kabintis ir jausti kaltę dėl nugriauto namo. Verčiau pagalvokite, kaip galėtumėte išsaugoti prisiminimą apie jį. Vis dėlto, kur kas daugiau aplink gražių istorijų apie restauruotus kone beviltiškus atvejus. Pažvelkite, dažniausiai tie žmonės šypsosi. Nemanau, kad gailisi pradėję ir pabaigę tą namo remonto odisėją. O dar paklauskite, kiek ir ko jie išmoko, kaip pasikeitė jų mąstymas po visko. Tai geriausia gyvenimo mokykla!

Tekstas ir nuotraukos – Gretos Grinkienės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. rugsėjo mėnesio numeryje.