Kaip auga medžiai, kai gruntinis vanduo čia pat?

Pagal medžių rievėse (plotyje, tankyje, cheminėje sudėtyje) sukauptą informaciją nustatyta, kad sumedėję augalai skirtingai pakenčia drėgmės perteklių. Jei šaknys užliejamos iš dalies, medžiai skursta apie dvejus metus, vėliau kamienus apninka kenkėjai, ir jie neauga, pradeda nykti. Tai gali tęstis 3–6 metus. Jei užlietame medyne vanduo ilgiau laikosi virš šaknies kaklelio, medžius užpuola kenkėjai ir išsausėja per 1–2 metus. Vietinės medžių rūšys geriau prisitaikę prie vandens lygio svyravimų dirvoje.

Drėgnesnes, iš dalies užmirkusias dirvas pakenčia ir jose gerai auga dekoratyvūs spygliuočiai: amerikinis maumedis, vakarinė ir didžioji tujos, paprastoji, baltoji, juodoji ir ajaninė eglės bei jų kultivarai, metasekvoja, žirniavaisis puskiparisis, kėniai, kukmedžiai (ypač kanadinis). Paprastosios ir veimutinės pušys, augančios sausesnėse dirvose, yra dekoratyvesnės, bet gali įsikurti ir ten, kur perteklinis vanduo periodiškai telkšo neilgai. Mūsų aukštapelkėse ant kupstų auga pušelės, apsuptos samanų ir spanguolių kilimo.

Kai gruntinis vanduo dirvoje telkšo 1,2 m gylyje, gerai auga lapuočiai: uosialapis, sidabrinis ir trakinis klevai, paprastasis uosis, paprastoji alyva ir daugybė jos veislių, skroblas, buksmedis, forsitijos, hortenzijos, lauravyšnės, bugieniai. Drėgmės perteklių pakenčia karklai, tuopos, alksniai, guobos, ievos, baltoji ir palaipinė sedulos. Iš beržų pirmauja plaukuotasis beržas, iš lianų – vijoklinis ir apskritalapis sausmedžiai, mažalapė kartuolė, penkialapis vynvytis, gelsvoji raganė.

Drėgnesnėse sklypo vietose įsikuria juodieji serbentai, medlievos, šilauogės, juodauogiai šeivamedžiai, paprastieji putinai ir kiti vaiskrūmiai.