Kaip ir kuomi naikinti žiurkės su pelėmis?
2017 m. 5 rugsėjo d.
„Lietuvos ūkininko“ leidinys No 27. Augalų ligos. Vilnius, J. Zavadzkio spaustuvė 1913.
Teksto kalba netaisyta
Katė, tai didžiausia žiurkių ir pelių naikintoja. Kuri katė piauna žiurkes, tai to darbo išmokina ir savo vaikus. Tokiu budu jau visa veislė esti geriausia žiurkių naikintoja. Labai indomu tas, kad kai – kurios valstybės, kaip Amerika, Anglija, Austrija, Ispanija ir kitos net iš iždo skiria tam tikrą pinigų sumą katėms laikyti, kurios saugoja nuo pelių ir žiurkių įvairius valdžios turtus. Taip Anglijoj katei skiriama po 25 kap. algos (maistui ir užlaikyti), o Austrijoj katėms, ištarnavusioms tam tikrą laiką, net skiriama pensija (pavydale pieno, mėsos, ar net sriubos). Sitas pavyzdys parodo, kaip tai yra branginama katės naudingas darbavimas.
Šunės irgi nemenkesni žiurkių ir pelių naikintojai. Ypač šiuomi atsižymi dvi šunų veislės: bulterjer ir pinčer. Kuriuose namuose šitie šunės atsiranda, tai žiurkės tuojau bėga, kur akįs neša. Neblogais naikintojais esti ir taksa ir paprastas musų šuva, bet juos šito darbo reikia išmokinti ir pripratinti iš mažens.
Žiurkės ir pelės turi labai jautrią uoslę ir aštraus kvapo nepakenčia. Pakulas ar palutes suvilgo žibalu ir degutu, indeda į olą ir kuomi nors užkemša. Kas 2–3 dienos tai pakartoja ir pelės ir žiurkės neiškenčia ir visai apleidžia savo olas. Nepakenčia stipraus karboliaus, lizoliaus kvapo. Jeigu jų įmaišyti į kalkes, kuriomis medžius balina, tai jų nei pelės nei žiurkės neliečia.
Jeigu mėtų aliejumi aptepti medžiai ar įmaišyti jo į kalkes ir išbalinti medžiai, tai jų pelės visai neliečia. Irgi labai gerai po medžiu padaryti 3–4 skylelės, įpilti ten po 1–2 lašus mėtų aliejaus.
Kai-kurios žolės kaip: šalmėtės (pipirmėtė), pelynai, šunlaiškiai, pelėtrunai, čiučibiras ir kt. irgi turi aštrų kvapą, kurių pelės nepakenčia. Kur šitų žolių yra iš ten pelės bėga.
Pasirodo, kad nei žiurkės nei pelės visiškai nepakenčia ožkos (arba ožio) kvapo. Jeigu kuriame tvarte yra ožys ten nebus nei vienos žiurkės.
Yra ir medžių, kurių pelės nemėgsta. Geriausia nuo pelių apsauga, tai eglių ir kadugio šakos (su skujomis – spygliais). Jeigu jomis aprišti vaisiniai medžiai (šakos turi buti statomos viršunėmis žemyn), tai pelės jų nejudina. Taip-pat tinka geltonoji akacija, beržo šakos ir akstinuotų krumų ir žolių; agrastų, erškėčių, dagių. Labiausia pelės neapkenčia bezdo (šeivametis tikrasis). Jeigu bezdo šakučių indėti į sukrautus kluonuose javus ar kulius, tai ten pelės nesilanko. Bezdo šakutėmis apraišioja ir avilius (su bitėmis) – prie tų avilių pelės neina.
Pelėms ir žiurkėms gaudyti yra daugybė įvairių sląstų, bet dauguma jų ne kam tikusios. Geriau daryti taip. Ima statinę gana augštą, kad žiurkės negalėtų iššokti. Iki pusei pripila vandens, ant vandens užkloja ploną eilutę šieno ir pelų, kad nebutų matyti vandens. Užberia sėlenų arba saulogrįžių ir truputį anyžių aliejaus. Šito aliejaus kvapą žiurkės ir pelės labai mėgsta ir drąsiai ten eina. Prie statinės pastato lentą, kuria jos lipa į statinę. Įšokusią į statinę žiurkę šienas neišlaiko ir ji nuskęsta.
Kai teko susidurti, pelių naikinimas nėra tokia paprasta procedūra kaip atrodo. Jos slepiasi tokiose vietose, kad neįmanoma prieiti.