Kaip neprarasti viso riešutų derliaus?
Riešutmedžiai (Juglans) savaime auga visuose pasaulio kraštuose, kur yra tinkamos klimato sąlygos. Dėl maistinių ir vaistinių savybių, medienos jie labai svarbūs ūkiniu požiūriu – išvesta vertingų veislių ir hibridų. Lietuvoje riešutmedžiai gana sėkmingai žiemoja ir dera, tačiau ūkinės vertės neturi – dažniausiai auginami individualiose sodybose, miestų želdynuose, botanikos soduose.
Ligos požymiai
Bakterinė degligė gali pažeisti visas riešutmedžio dalis: lapus, ūglius, žievę, vaisius. Pirmiausia požymiai pasireiškia ant lapų: atsiranda smulkių tamsiai rudų dėmelių, kurios didėja ir įgauna netaisyklingą formą. Galima taip pat aptikti tamsiai rudų, beveik juodų dėmių ant lapkočių. Jos ligai vystantis įtrūksta ir susidaro maži vėžiniai įtrūkimai. Kartais iš jų išsiskiria lašiukai – bakterijų eksudatas.
Ant pažeistų neprinokusių vaisių atsiranda ypač būdingų tamsiai rudų, įdubusių, su vandeniniu apvadu, vietomis susiliejančių dėmių. Vaisiai paprastai infekuojami dar prieš tai, kai kevalai sutvirtėja, todėl, branduoliams susitraukus, dažniausiai nukrenta. Ligos pažeisti neprinokę riešutai paprastai nubyra per patį augimo piką, kartais net iki 100 %.
Labai dažnas neprinokusių riešutų pažeidėjas yra rudasis viršūninis puvinys, kurį sukelia bakterinės degligės sukėlėjo ir grybų kompleksas. Patogeniniai Colletotrichum, taip pat Fusarium, Alternaria genties grybai dažnai „užgožia“ bakterinės degligės požymius. Jie įvardijami tik kaip antrinės infekcijos sukėlėjai.
Iki šiol riešutmedžių bakterinės degligės plitimas ir ligos vystymasis nėra visiškai aiškus. Manoma, kad pirminis infekcijos šaltinis – bakterijos, kurias ankstyvą pavasarį iš mažų vėžinių įtrūkimų ir su žiedadulkėmis stiprūs lietūs ir vėjas išplatina ant jaunų šakelių ir pumpurų. Jų į augalus gali patekti per natūralias ertmes, žioteles, mechaniškai pažeistas vietas. Bakterijų dauginimuisi ypač palankūs šilti ir drėgni orai.
Ko griebtis?
Kol kas nėra efektyvių apsaugos būdų nuo riešutmedžių bakterinės degligės. Nėra ir priemonių, kurios padėtų sumažinti ligos plitimą. Pirmiausia reikėtų geriau pažinti patogeno plitimo ciklą, suprasti ligos plitimui įtakos turinčius veiksnius.
Tradiciškai naudojami vario preparatai, tačiau susiduriama su didžiausia problema – varis „nepasiekia“ augalų pumpuruose, vėžiniuose įtrūkimuose esančių bakterijų. Bakterinę degligę įmanoma pristabdyti purškiant šiais preparatais, kai pumpurai galutinai prasiskleidžia. Žinoma, kad yra adjuvantų (lotyniškai adjuvare – padėti, sustiprinti), kurie palengvina vario patekimą į augalus, bet kol kas Lietuvoje jų neregistruota. Tad lieka tik prevencinės priemonės.
