Kalėdinio stalo spalvos
Kalėdos – pati didžiausia metų šventė, kuri džiugina kone visus. Gal yra koks vienas kitas grinčas, bet vis tiek dauguma žmonių šią šventę „adaptuoja“ pagal poreikį. Kai kam tai – labai religinė ir tikėjimu grįsta, kai kam – linksma šeimyniška šventė. Man asmeniškai didesnė šventė yra Kūčios. Manau, kad tai lemia vaikystės įpročiai. Sovietiniais metais niekas neturėjo laisvadienių, kad galėtų švęsti Kalėdas, bet Kūčias švęsdavo visi, kuriems tai buvo svarbi lietuvybės dalis.
Tą vakarą šeimos susirinkdavo dažniausiai pas kaimuose gyvenančius tėvus, užsidangstydavo langus storomis užuolaidomis, pasipuošdavo Kalėdų eglutę. Prasidėdavo grožio, šilumos, paslaptingumo ir rimties vakaras, pasibaigdavęs vaikų žaidimais, spėjimais, burtais ir Kalėdų ryto laukimu. Gerai, jei tas Kalėdų rytas sutapdavo su savaitgaliu ir nereikėdavo skubėti į mokyklą: tada šventė tęsdavosi, ant stalo keliaudavo garuojantys skanumynai iš močiutės krosnies. Bet tokie sutapimai nebuvo dažni.
Kolorito kaita
Kalėdų pietų tradiciją pradėjome kurti palyginus neseniai. Dabar, kai galime turėti visko, ko geidžiame, sukurti šventę namuose nėra sudėtinga. Gal kiek sudėtingiau darosi nepadauginti, nes akys raibsta nuo pasiūlos, o laiko išsigryninimui, ko norime ir kas mums patinka, pritrūksta. Savo klientų vis paklausinėju, kokie deriniai atrodo kalėdiškiausi. Žinoma, dažniausiai minimas žalios ir raudonos spalvų derinys. Tai labai logiška – žalia eglutė atneša savo spalvą, o raudoni obuoliukai ar putino uogos, raudonųjų serbentų drebučiai – tie akcentai, kurie džiugina žiemą. Prie šios tradicijos, žinoma, prisidėjo ir kokakolinis Santa Klausas bei sovietinis Ded Morozas… Galbūt dėl šios priežasties vis daugiau namų yra linkę grįžti prie aukso geltonumo, kuris anksčiau spindėdavo šiaudų soduose ir paukšteliuose, pagamintuose iš geltonų javų. Pilkšvas ir rasose išbalęs linas dabar transformuojasi į kokybiškus lininius audinius ir sidabrą. Ir dėl gausaus pasirinkimo bei, mano nuomone, vis platėjančios šypsenos mūsų šalies žmonių veiduose, dėl skonio, estetikos pojūčio atgaivinimo, idėjų ir grožio pasisėmimo iš sovietmečio nenukankintų šalių, mūsų šventės pagaliau įgauna spalvų. Niekas nebėra šokiruotas, kai Kalėdų stalas papuošiamas violetiniais akcentais, arba kai dominuoja rausva spalva. Dauguma pasakys, kad mėlyna – karališkai atrodanti spalva.
Tekstas ir nuotraukos – Kristinos Macelytės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. gruodžio mėnesio numeryje.
