Kalkinės trąšos: kada ir kiek?

Jei daržo žemė rūgšti, gelbsti kalkinimas. Dažniausiai naudojami klintmilčiai. Parduotuvėse siūloma įsigyti dolomitmilčių. Juose gausu kalcio (apie 52 proc.), magnio (apie 43 proc.), karbonatų, kurie ne tik mažina dirvos rūgštingumą, bet ir naikina samanas.

Kalkinių trąšų norma priklauso nuo dirvos rūgštingumo, jos mechaninės sudėties. Rūgštesnėms priemolio ir molio dirvoms klintmilčių reikia daugiau (iki 400–500 g/m²), o priesmėlio, smėlio – mažiau (200–300 g/m²). Panašiai išbarstoma ir dolomitmilčių, kurie ypač tinka smėlingoms dirvoms, durpžemiams. Jais verta pagerinti ir šiltnamių, gėlynų ar vejos žemę. Rūgščioje dirvoje galima paskleisti kreidos, fosforitmilčių, gesintų kalkių ir kt. Drėgnos kreidos norma 1,3 karto padidinama, gesintų kalkių norma trečdaliu sumažinama.

Lengvos smėlio dirvos kalkinamos kas 3–4 metai, priesmėlio – kas 4–5, molio ir priemolio – kas 5–6 metus. Kalkės išbarstomos tolygiai ir įterpiamos į 7–10 cm gylį. Geriausia šį darbą atlikti rudenį, bet galima ir pavasarį. Svarbu, kad iki sodinimo dar būtų likusios nors kelios savaitės. Kalkines trąšas galima išberti ir žiemą. Jos į dirvą patenka sniegui ištirpus.

Ne visos daržovės mėgsta šviežiai kalkintas dirvas. Rudenį pakalkintoje lysvėje patartina sodinti kopūstus ir burokėlius. Kitoms daržovėms geriausia paskleisti tik pusę normos. Bulvių lauko verčiau visai nekalkinti – jos bus rauplėtos ir šašuotos. Kalkių nemėgsta morkos, ankštinės daržovės, agurkai, pomidorai, petražolės.