Kamščiai – medžiaga nevaržomai kūrybai
2019 m. 17 balandžio d.
Kaunietis Ramūnas Žukauskas iš vyno ir šampano butelių kamščių gamina nuostabius dirbinius. Kamščiais išpuoštas ir meistro namų interjeras, ir kai kurios kiemo erdvės.
Vieniems kamščiais išklijuotos sienos nepatinka, kitiems kelia nuostabą ir susižavėjimą. Tačiau tie, kurie atsiduria pas Ramūną Žukauską svečiuose, dažniausiai šūkteli „Vau“ ir iš karto priduria: „Iš kur tiek kantrybės?“
Vieniems kamščiais išklijuotos sienos nepatinka, kitiems kelia nuostabą ir susižavėjimą. Tačiau tie, kurie atsiduria pas Ramūną Žukauską svečiuose, dažniausiai šūkteli „Vau“ ir iš karto priduria: „Iš kur tiek kantrybės?“
Kamščių rinkėjų tinklas
Ramūno statusas šiuo metu – pensininkas. Vieša paslaptis, kad 20 metų jis atidirbo Lietuvos kelių policijos tarnyboje. O dabar mėgaujasi užtarnautu poilsiu ir, turėdamas daugiau laisvo laiko, skiria jį savo pomėgiui: dirbiniams ir dekorui iš vyno butelių kamščių. „Galima sakyti, kad tai – mano pomėgis. Nors labiau mėgstu skaityti knygas“, – šypteli Ramūnas.
Pasiteiravus pašnekovo, kodėl kaip medžiagą kūrybai pasirinko kamščius ir kada iš jų pradėjo gaminti įvairius dirbinius, Ramūnas pasakoja: „Kokiais 2003–2004 metais pietavome viename pakelės bare, esančiame netoli Jonavos. Ant sienos pamačiau kabantį „paveikslą“ – rėmo viduje buvo suklijuoti įvairūs naudoti vyno butelių kamščiai. Nežinau kodėl, bet man tai patiko. Laisvalaikiu su draugais mėgdavome lankytis dabar jau nebeveikiančiame bare „91“ Kaune, kur pamačiau ant baro stovintį stiklinį indą, pilną prikrautą kamščių. Kadangi pažinojau baro savininką, pavyko įkalbėti jį man tuos kamščius atiduoti. Taip ir prasidėjo rinkimas – rinko visi, kas mane pažįsta, „tinklas buvo užmestas visuose pakelės baruose“. Stipriai padėjo pusbrolis, kuris tuo metu dirbo vienoje iš Kauno picerijų. Žodžiu, rinkau ir tiek… Taip jau atsitiko, kad 2005 metais žiemą netekau brangaus žmogaus – tėčio, o vasarą gimė sūnus. Namuose teko daryti remontą, o garaže – „tvarką“. Tuomet ir kilo mintis pabandyti vieną garažo sieną išklijuoti kamščiais (prieš akis vis dar regėjau to matyto „paveikslo“ vaizdą). Be abejo, visai sienai to, ką turėjau surinkęs, neužteko. Kur beužeidavau papietauti, visur akimis ieškojau ant baro stovinčios „vazos“. Galų gale, maždaug per metus, pavyko išklijuoti visą sieną.“
Tiek darbo procesas, tiek gautas rezultatas Ramūną įtraukė, o kamščių nebeužteko. Nors kamščius vienu metu rinko visi Ramūno pažįstami, bet ir to nebepakako. Tad vyras pradėjo intensyviai ieškoti, kur šios žaliavos galėtų įsigyti. Ne vieną kartą pirko kamščius internetu, tad ilgainiui be vargo išsiklijavo visą garažą. Tuo metu, kai kamščiai tapo pagrindine medžiaga kūrybai, Ramūnas vis dar dirbo, o grįžęs namo griebdavosi savo „atsipalaidavimo“ – kamščių klijavimo. Tačiau iki juos suklijuojant, dar tekdavo nemažai padirbėti: kiekvienas kamštis būdavo pjaunamas per pusę, ir klijuojamos tik puselės. „Klijuodamas stengiausi, kad šalia nebūtų vienodų. Rezultatas patiko, sulaukiau daug teigiamų reakcijų iš aplinkinių. Tokia buvo pradžia“, – sako vyras.
Tiek darbo procesas, tiek gautas rezultatas Ramūną įtraukė, o kamščių nebeužteko. Nors kamščius vienu metu rinko visi Ramūno pažįstami, bet ir to nebepakako. Tad vyras pradėjo intensyviai ieškoti, kur šios žaliavos galėtų įsigyti. Ne vieną kartą pirko kamščius internetu, tad ilgainiui be vargo išsiklijavo visą garažą. Tuo metu, kai kamščiai tapo pagrindine medžiaga kūrybai, Ramūnas vis dar dirbo, o grįžęs namo griebdavosi savo „atsipalaidavimo“ – kamščių klijavimo. Tačiau iki juos suklijuojant, dar tekdavo nemažai padirbėti: kiekvienas kamštis būdavo pjaunamas per pusę, ir klijuojamos tik puselės. „Klijuodamas stengiausi, kad šalia nebūtų vienodų. Rezultatas patiko, sulaukiau daug teigiamų reakcijų iš aplinkinių. Tokia buvo pradžia“, – sako vyras.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Jolantos Navickienės.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ kovo numeryje.
