Kartuolės – lianos originalių augalų gerbėjams

Visoms kartuolėms būdingi stambūs širdiški, pražangiai išsidėstę kotuoti lapai, statūs arba vijokliniai stiebai ir netaisyklingi lenkto vamzdelio su atbraila formos žiedai, kiek primenantys pypkę bei turintys silpną nemalonų kvapą. Jas apdulkina vabzdžiai, dažniausiai vabalai ir musės, kad ir ne savo noru. Kai kvapo (kai kurie tyrimai rodo, kad ir tam tikrų cheminių medžiagų – feromonų) priviliotas gyvis įropoja į žiedo vamzdelį, jame augančių plaukelių žiedas užtveria kelią atgal. Tik tada, kai „belaisvis“, ieškodamas išėjimo, perneša žiedadulkes ant purkos, plaukeliai suglemba ir kelias į laisvę atsiveria. Kad užsimegztų daigios sėklos, vabzdys turi aplankyti bent keletą žiedų, geriausiai skirtingų augalų, nes kartuolės yra kryžmadulkės.

Lietuvoje auginamos rūšys

Lietuvoje dažniausiai matoma didžialapė kartuolė (A. macrophylla Lam., sin. A. durior Hill, A. sipho L’Herit.). Tai iki 8–10 m ilgio liana tvirtais vijokliniais stiebais. Lapai ilgakočiai, plačiai kiaušiniški, širdiškais pamatais, iki 20–30 cm skersmens. Stiebai lapoti nuo pat apačios. Lapai ant jų išsidėsto panašiai kaip stogo čerpės, sudarydami ištisinę žalią sieną. Žiedai dažniausiai pavieniai, 3–6 cm ilgio ir 1 cm skersmens, sulenkto vamzdelio formos, su platesne (2–3 cm) triskiaute atbraila. Vamzdelis žalsvai gelsvas su violetinėmis gyslutėmis, atbraila purpurinė su rudu atspalviu. Žydi gegužės pabaigoje ir birželio pirmoje pusėje. Žiedai iš tolo nelabai pastebimi, nes juos slepia lapai.
Mandžiūrinė kartuolė (A. mandshuriensis Kom.) labai panaši į didžialapę, tik jos ūgliai ir apatinė lapų pusė plaukuoti, o žiedų atbraila šviesesnė, žalsvai ruda.

Prie atramų

*Pasodintos laidžioje, derlingoje dirvoje prie tvirtų pergolių, specialių rėmų ar medžių kamienų kartuolės greitai auga ir visiškai juos uždengia.
*Vidutinio šaltumo žiemas didžialapė ir mandžiūrinė kartuolės dažniausiai ištveria nepažeistos. Vešliau jos auga daliniame pavėsyje negu saulėkaitoje.
*Per sausras reikėtų laistyti, ypač jaunus augalus.
*Kartuolės dauginamos sėklomis, kurias subrandina ne kasmet ir negausiai, ypač jei auginamas tik vienas augalas.
*Vegetatyvinis dauginimas – auginiais arba atlankomis – nelengvas ir ne visuomet sėkmingas. Gal dėl to kartuolės gana retos mūsų želdynuose, nors vešlumu ir originaliais žiedais nedaugelis lianų su jomis galėtų konkuruoti.

Atsargiai: nuodinga!

Kartuolės kaupia įvairius biologiškai aktyvius junginius. Jos nuo seno vartojamos įvairių tautų liaudies medicinoje. Deja, žinoma ir nemažai apsinuodijimo, netgi mirties atvejų, nes šiuose augaluose yra aristolochinės rūgšties – stipraus kancerogeno. Šiais laikais, kai gydytis yra saugesnių būdų, kartuoles auginkime dekoratyvinių augalų, o ne vaistažolių soduose