• sausio 18 d., Pirmadienis

Kelionė į šiaudinį sodą

Šiaudinių sodų vėrimas yra senas paprotinis lietuvių amatas. Priblėsęs, pamirštas, tik pavienių amatininkų puoselėtas, dabar jis vėl skinasi kelią į mūsų širdis. Vis daugiau atsiranda mokinių, kurie tampa mokytojais, galinčiais perduoti savo žinias kitiems. Ilgai mokiusi matematikos, dabar Rasa Družienė jau galėtų mokyti ir sodų vėrimo meno.

 

 

 

Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto. Sodo pynimui naudojami javų šiaudeliai yra veriami ant siūlo, sudarant trikampius ir kvadratus. Šios geometrinės formos pasirinktos neatsitiktinai. Senosiose kultūrose trikampiai simbolizuodavo dvasią, o kvadratai – materiją. Jų abiejų dermė ir sudaro sodą. Tradicinis lietuvių sodas sudarytas iš dviejų piramidžių. Vienos viršūnė nukreipta į viršų, kitos – žemyn. Pagrindinis sodo elementas vadinamas reketuku, tai – taip pat dvi piramidės su bendru pagrindu. Jis suveriamas iš 12 vienodo ilgio šiaudelių. Geometrijoje tokia figūra vadinama oktaedru.

 

 

 

Sodai plastikiniuose burbuluose

Į Panevėžio rajone esantį Petriškių kaimą, kuris yra išsidėstęs visai šalia Krekenavos, užsukome ne šiaip sau: pažiūrėti, kaip savo vienkiemyje Rasa Družienė veria sodus. Beje, ne tik tradicinius: moters sumanytas būdas išsaugoti mažutį sodą plastikiniame burbule pelno jai vis didesnį žinomumą. Kai kam šie burbulai primena Kalėdines puošmenas, kai kam tai – tiesiog gražus akcentas interjere; kitiems jie tampa dalelyte gimtinės, šeimos.

Burbulai Rasos gyvenime atsirado visai netikėtai, galvojant, kaip miniatiūrinis sodas galėtų pasiekti žmogų, kuriam yra siunčiamas, dovanojamas: „Daug kas nori mano sodus siųsti į užsienį, dovanoti draugams paštu, o jie trapūs. Ėmiau galvoti, kaip apsaugoti sodą, kad jį būtų galima lengviau transportuoti, laikyti, pasidėti, kad dovanotas suvenyras nesubyrėtų pakeliui link adresato. Neturiu šių sodų per daug – jie kaip mat iškeliauja, vos tik padarau. Man pačiai daug patogiau tokius kažkam padovanoti. Plastikinių burbulų nusiperku, paprastai jie būna 8, 10 ar 12 cm skersmens. Noriu įsigyti ir stiklinių burbulų, bet kol kas niekur neradau. Pirmas toks burbulas su sodu atsirado 2017 metų spalį, kol kas dar nesu jų daug padariusi. Kaip dabar prisimenu, bėgau namo, norėdama tokį pirmą sodą į burbulą įmontuoti, ir sutikau draugę, kuri norėjo pasišnekėti; tik tarstelėjau jai, ką noriu padaryti, o jau po kelių dienų ji ėmė ir atvažiavo su dukra, turėdama konkretų prašymą. Paprašė sodo burbule, kurį galėtų į užsienį kaip dovaną išsiųsti. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakoja Rasa Družienė.

 

 

 

Septynis kartus atmatuok, vieną kirpk

Savo kelią link sodų vėrimo Rasa pradėjo nuo karpinių. Dar būdama studentė lankė dailės studiją, kurioje kartu su kitomis studentėmis dirbo su karpiniais. Vėliau moterį pavergė sodai. „Sodus rišu, su pertraukomis, jau apie 30 metų. Neatsisakiau ir karpinių, bet jie laukia savo laiko ir eilės. O pirmas sodas namuose atsirado iš karto po mūsų su vyru vestuvių, 1989 metais. Jį, man užsakius, pagamino teta. Jis tebekaba mūsų namuose. Aš jį šiek tiek restauravau. Sodo centre gandrai, lopšelis su kūdikėliu“, – sako pašnekovė. Jaunystėje po studijų gavusi paskyrimą dirbti Krekenavoje matematikos mokytoja, Rasa atidirbo ja 33 metus. „Mokyklai atidaviau daug metų, galiausiai supratau, kad turiu išeiti ir pagaliau skirti laiko sau, kitokiai savo kūrybai. Dirbdama mokytoja, visai tam laiko neturėjau. Visą save vaikams atiduodavau. Dabar turiu kitą nuolatinį darbą, bet užtat visi mano vakarai laisvi, galiu juos skirti kūrybai, o ne sąsiuvinių taisymui ir ruošimuisi rytdienos pamokoms“, – sako moteris. Vis dėlto toli nuo matematikos pašnekovė nepabėgo – galima sakyti, ir toliau dirba su geometrinėmis formomis, skaičiuoja, matuoja. Siūlus moteris karpo siuvėjo žirklėmis, bet tinka ir bet kokios kitos nedidelės. Adatą sodų rišėja naudoja tą pačią, kuri tinka karoliukams verti, šiaudą kerpa žirklėmis arba pjauna peiliuku ant lentutės. „Prieš kerpant ar pjaunant, šiaudus geriausia pamirkyti vandenyje, kad jie taptų lankstesni. Kerpu visada drėgnus, nes jei kerpamas sausas, jis įskyla, tuomet veriant kyla problemų. Labai svarbu tiksliai supjaustyti: milimetrą suklysi, ir sodas jau nebus tinkamos formos. Kartais naudoju liniuotę, kartais – pažymėtą lentelę. Ypač tai svarbu rišant tuos mažiausius sodus, ten jau negali būti jokių netikslumų. Šiaudų karpymas – gana nuobodus darbas, o štai jų vėrimas – kūrybinis, mane asmeniškai raminantis“, – šypsodamasi sako Rasa Družienė.

 

 

 

Sodai pritaikyti šiuolaikiniam interjerui

Prisimindama savo šeimą, Rasa sako, kad slaptą menininkės gyslelę, matyt, yra paveldėjusi iš tėčio. Rasos tėtis buvo drožėjas, ne viena jo skulptūra yra išsaugota ir lig šiol puošia Rasos namus. Pati Rasa kurį laiką rišti sodų nedrįso, tačiau pabandžiusi „užsikabino“. Pradėjusi nuo mažų sodelių, ilgainiui ėmė rišti ir didelius: „Anksčiau sodai nebuvo tokie populiarūs, nebuvo net iš ko pasimokyti. Mano močiutė darydavo sodus, bet aš ją mažai teprisimenu. O teta pagamino man sodą tik dėl to, kad paprašiau, – ji jų negamindavo nuolat. Dabar viskas labai pasikeitę. Pati važiuoju į įvairius festivalius, edukacijas, pati mokausi ir mokau kitus. Per tiek laiko susibūrė nemažas bendraminčių ratas, žmonės nuoširdžiai dalijasi paslaptimis, yra susikūrusi sodų mylėtojų bendruomenė. Man pradžioje svarbiausia buvo, kaip tą pirmą sodo elementą, reketuku vadinamą, pagaminti, o tada sodų vėrimas tapo tikra kūryba“, – pasakoja moteris.

Dalis Rasos sodų – visiškai tradiciniai, kiti kuriami žvelgiant į dabartį: „Galvoju, kad šiuolaikiniame sode turi būti sąsaja tarp praeities ir dabarties. Mes turime pritaikyti sodus ir šiuolaikiškam interjerui, jei žmogus nenori tradicinio. Sodas turi vystytis. Pavyzdžiui, veriu visiškai netradicinius sodus, kurie labiau panašūs į šiaudinius paveikslus, stilizuotus sodus. Jų forma kitokia, neprimenanti sodo, plokštesnė, dėl to juos lengviau pakabinti ant sienos. Juk ne visada pavyksta sodą pakabinti virš stalo“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.

Moteris sako, kad per tą laiką, kai aktyviai veria sodus, jau surinko nemažą jų kolekciją, tiesa, dalis jos – jau tik nuotraukose. Norėdama išsaugoti savo darbų nuotraukas, Rasa sugalvojo jas talpinti „Facebook“ paskyroje „Rasos sodai“. „Savo puslapį „Rasos sodai“ sukūriau tik tam, kad galėčiau vienoje vietoje susidėti savo kūrybos nuotraukas. Verslo iš to nedarau, visa kūryba – mano malonumui, mėgstu pavakaroti. Darbo vieta tiesiog kambaryje, prie televizoriaus, arba įsijungus audioknygą. Kažkas gal mezga, o aš sodus veriu“, – linksmai pasakoja pašnekovė.

 

 

 

Kuo plonesnis šiaudas

Nuo senų laikų Lietuvoje manyta, kad šiaudų sodai, pakabinti namuose, skleidžia harmoniją, ramybę ir darną. Seno sodo nevalia išmesti, jis laikomas šventu ir turi būti sudeginamas, panašiai kaip verba. Apie šiaudinių sodų saugojimą įvairūs šaltiniai sako vis kitaip. Pavyzdžiui, vienur minima, kad sodas atnaujinamas kiekvienais metais, sudeginant seną ir pakabinat naują; paprastai tai daroma per Kūčias. Kitur minima, kad sodas lydi žmogų per visą jo gyvenimą ir gali būti sudeginamas tik tada, kai žmogus miršta.

„Mano kraštuose populiariausi buvo vestuviniai sodai, jie nebūdavo naikinami, kabodavo šeimų namuose. Sodas būdavo rišamas ir gimus kūdikiui, dabar tokie irgi populiarėja: jei ne patys sodai, tai nors surišami paukščiukai, kurie pakabinami virš kūdikio lovytės. Kaip ir kiekvienas daiktas, šiaudiniai sodai sensta, patamsėja, lūžta. Nereikia skubėti jų deginti, juos galima restauruoti“, – sako pašnekovė. Pasak moters, šiaudinio sodo priežiūra paprasta – jį galima prausti po lengvu dušu ir leisti išdžiūti. Juk kartkartėmis reikia nuplauti dulkes. Tiesa, jokiu būdu negalima sodo nusiurbti dulkių siurbliu. „Sodai drėgmės nebijo, greitai išdžiūsta, bet štai mechaninio poveikio bijo, dar ir kaip. Pati buvau pagavusi už siūlo, ir dulkių siurblys sėkmingai „suvalgė“ vieną sodo kraštą. Teko restauruoti. O perdaryti sodą yra daug sudėtingiau, nei suverti naują“, – sako Rasa Družienė.

 

 

Rasa riša sodus iš ruginių šiaudų. Tinka ir kvietiniai, bet paprastai sunku gauti tinkamų. Pats kvietys auga žemas, jo stiebas trumpas, todėl nelabai ir tinkamas, didesnio sodo iš tokio nepadarysi. „Pasisėju rugių pati, dalį šiaudų gaunu. Rugių, beje, netręšiu, kad augtų kuo plonesnis šiaudas. Smulkiems mano darbams reikia labai plonų šiaudelių. Šiemet prisirinkau ir smilgų, bandysiu rišti iš jų, bet irgi tinka tik tos minkštesnės. Įprastai sodus rišu lininiais siūlais, bet pastebėjau, kad smilgos tokios plonos, jog šis siūlas joms per storas. Teks imti plonytėlį sintetinį. Bandau rišti ir labai plonu plastikiniu, permatomu valu, kuris naudojamas žvejybai: jis, nors plonas, bet toks kietas, kad dirbti nelengva, sunkiai pavyksta sodui formą suteikti“, – sako moteris.

 

 

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. gruodžio mėnesio numeryje.

 

 

 

 

Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Sekluva II

Sekite mus

Šiandien

  • Sausio 18, pirmadienis.
  • Saulė teka 08:30, leidžiasi 16:28.
  • Mėnulis teka 11:03, leidžiasi 22:47.
  • Mėnulis Avine 09:07, pilnėjantis, I ketvirtis. Jaunatis sausio 13 d.
  • Gedgaudas, Jogailė, Jolita, Liberta, Leonardas, Liubertas, Liuberta, Priscilė
  • Vaisių diena. Sėkite, sodinkite, pikuokite pomidorus, paprikas, baklažanus šildomiems šiltnamiams. Negalima tręšti augalų.
  • Kai žiemą iš kamino kylantys dūmai krypsta į šiaurę, bus šalta, į pietus – šilta.

Populiariausi straipsniai

Sėklos darzui

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

darzoviu seklos

Apklausa

Kada nupuošiate kalėdinę eglutę?

Įvykių kalendorius