Kepurinio malūno kelionė
Anksčiau daugelyje Lietuvos vietų vėjo malūnai buvo įprastas kraštovaizdžio elementas. Kiekvienas jų savo didingu stotu, aplinką užgožiančiu įspūdingu architektūriniu planu, plačiai išskleistais sparnais simbolizavo išskirtinę miestelio, kaimo vertę, neretai konkuruodamas net su vietos bažnyčia.
Šie ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai neturėtų būti užmiršti, juk kiekvienas jų – tai atskiras gyvenimas, atskira jame dirbusių žmonių istorija… Vienas tokių – iš Šakių rajono atgabentas, šiuo metu restauruotas ir stovintis Vilniuje Pilaitės dvaro malūnas.
Medinis kepurinis malūnas buvo pastatytas 1923 metais Liepalotų kaime (Šakių rajonas). Šio kaimo gyventojas Petras Žasetis, uždirbęs pinigų Amerikoje, nusamdė meistrus ir, talkinant visam kaimui, ėmėsi malūno statybų. Savo šeimos jis neturėjo – buvo išsiskyręs, gyveno viename name su brolio šeima, kurioje rūpinosi bendru ūkiu. Dažnai jis nakvodavo ten, kur dirbo, – malūno pirmame aukšte įrengtame kambarėlyje. Brolis Jonas buvo stambiausias ūkininkas apylinkėje, turėjęs 60 ha žemės, plytų degyklą, motorinį malūną, kuliamąją. Sodybos tvartai buvo mūriniai, kiti pastatai – medžio. Gyvenamasis namas buvęs taip pat medinis, senokas. Naujo namo statybų planus sutrukdė prasidėjęs karas.
Plačiau skaitykite sausio „Mano sodyba“ numeryje.
