Kleboniškių kaimas – lyg praeities reginys

Viena mieliausių, ypatingiausių Radviliškio rajono vietų – paupy tarp kalvų įsikūręs Kleboniškių kaimas. Viešnagė čia nepalieka abejingų – nesvarbu, ar svečiuojasi miestietis, ar žalius peizažus kasdien stebintis kaimo žmogus.

Daug kam čia širdį virpina į vieškelį žiūrintys maži langeliai, samanoti šiaudiniai stogai, rąsteliais budavoti šuliniai ir kažkokia ilgesinga ramybė, kurios taip dažnai nebyliai šaukiamės.

Žilagalvis gatvinis Kleboniškių kaimas savuosius metus skaičiuoja jau nuo XVI a., kuomet Šeduvos krašte pradėtos įgyvendinti Valakų reformos.

Žemės, kuriose kūrėsi kaimas, net kelis šimtus metų priklausė Šeduvos klebonui, nuo to kilo ir Kleboniškių pavadinimas. Po 1831 m. sukilimo klebonas šių valdų neteko. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai išplėtė sodybas, išdygo daug naujų pastatų.

Turbūt vietiniams gyventojams prieš daugelį metų nė nesisapnavo, kad jų palikimas ateityje įgis neįkainojamą etnokultūrinę vertę.

1989 m. vietovėje įkurtas 18 ha plotą apimantis kaimo buities muziejus. Pastarajam priklauso dauguma Kleboniškių kaimo statinių, kituose gyvena vietiniai.

Kleboniškių kaimo buities muziejuje galima aplankyti įdomias ekspozicijas, pamėginti atspėti senosios technikos paskirtį, sudalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose.

Įdomu tai, kad muziejaus iniciatyva buvo suremontuoti griūvantys kaimo pastatai, o ant buvusių trobesių pamatų iš kitų vietovių perkelti architektūriškai vertingi klojimai, gryčios, klėtys, daržinės. Būtent taip muziejus po atviru dangumi išlaikė autentišką gatvinio kaimo apstatymo darną.

Nors ir šiek tiek pasikeitę, Kleboniškiai šiandien vadinami vienu geriausiai išsilaikiusių vidurio Lietuvos gatvinių kaimų.

Ar kaimo sakmė mums dar reikalinga? Manau, kad taip. Tartum sentimentalus miražas iš senelių, prosenelių prisiminimų…

Tekstas ir nuotraukos – Ados Alejūnaitės („Vieškeliu dundant“).

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. gegužės mėnesio numeryje.