Kodėl kadaise muskatas buvo toks brangus?
Kvapusis muskatmedis (Myristica fragrans) – 12–20 m aukščio visžalis dvinamis augalas. Priklauso muskatmedinių (Myristicaceae) genčiai, kurioje yra keli šimtai rūšių. Kai kurie augalai išgyvena net iki 100 metų
Muskatmedžio lapai tamsiai žali, odiški. Laja piramidinė. Žiedai šviesiai geltoni, kvapnūs, sudaro kekiškus žiedynus. Žydėti pradeda 5–8 metais ir žydi ištisus metus. Šis augalas dera iki 40 metų. Vaisiai 6–9 cm ilgio, geltoni, panašūs į persikus ar abrikosus, prinokę perskyla pusiau. Sultingas, rūgštokas ryškiai raudonas luobas, vadinamas maciu, supa stambią sėklą – muskatą. Pastarąją ir vadiname muskato riešutu.
Arši kova dėl monopolijos
Nors muskatų retkarčiais gaudavo senovės romėnai, tačiau juos naudojo tik kaip smilkalus orui gaivinti. Tačiau kiti europiečiai apie šią gėrybę sužinojo tik viduramžiais, kai, padidėjus paklausai, iš Rytų ėmė plaukti įvairūs prieskoniai. Tuo laiku jie naudoti ir maistui pagardinti, ir orui gaivinti. Pavyzdžiui, prieš Šventosios Romos imperatoriaus Henriko VI karūnaciją miesto gatvėse buvo deginami muskatai ir kiti prieskoniai, kad oras būtų gaivus.
Kova dėl muskatų (ir kitų brangių prieskonių) užvirė XVI amžiuje. Iki XIX amžiaus muskatmedžiai augo tik vienoje pasaulio vietoje – Molukų salyno Bandos salose. Tad visiškai suprantama, kad ši paslaptis vieną dieną turėjo būti atskleista. 1512 metais Malakos užkariautojas portugalų idalgas Afonso de Albuquerque‘as su savo draugu kapitonu Antonio de Abreu surengė ekspediciją į Bandos salas. Iš ten jie parplukdė keletą laivų prieskonių, tarp kurių buvo muskatų ir macių. Nors greitai gera žinia pasklido po visą Europą, tačiau dėl aukštos kainos prieskonius galėjo įpirkti tik karaliai.
XVII amžiuje Molukų salas į savo rankas perėmė olandai ir tapo monopolininkais. Jie labai griežtai prižiūrėjo muskatmedžių plantacijas, o kitose vietose šiuos augalus negailestingai naikino. Tad muskatų kaina išliko labai aukšta iki XIX amžiaus. Pusė kilogramo kainavo tiek, kiek 3 avys arba 1 karvė. Ne veltui Anglijoje prieš kelis šimtmečius kalbėta, kad pardavus vos keletą muskatų galima uždirbti pakankamai pinigų, kad gyventum pasiturinčiai.
XVIII amžiuje prancūzams pavyko pasodinti muskatmedžius Mauricijuje ir Madagaskare. Anglų botanikas Kristoferis Smitas, dirbęs Rytų Indijos kompanijoje, pabandė juos auginti kitose atogrąžų klimato šalyse. XIX amžiaus pradžioje Bandos salas perėmė britai ir įveisė muskatmedžius savo kolonijose – Grenadoje ir Zanzibare. Vėliau šių augalų atsirado Indonezijoje, Indijoje, Singapūre, Kinijoje ir kitur. Tuomet muskatų ir macių kainos ėmė kristi.
Derliaus nuėmimas
Muskatmedžius auginančiose šalyse derlius imamas keliskart per metus. Renkami tik prinokę (perskilę) vaisiai. Kiekvienas augalas per šį laikotarpį sunokina nuo 1 800 iki 3 000 vaisių. Jų paruošimas trunka kelis mėnesius. Iš pradžių vaisiai džiovinami ant bambukinių grotelių po stogu, vos uždengtu palmių lapais. Apačioje kiaurą parą be dūmų rusena medžio anglys. Šis procesas tęsiasi kelias savaites ar mėnesius. Vaisiai kasdien pamaišomi mediniais grėbliukais, kad vienodai išdžiūtų.
Išdžiūvusios sėklos perskeliamos plaktuku, išimami branduoliai. Jie kelioms minutėms panardinami į jūros vandens ir kalkių mišinį – ši priemonė apsaugo nuo pelėsio, kenkėjų ir dygimo sandėliuojant. Po to žaliava džiovinama dar 2–3 savaites.
Maciai atsargiai nuimami nuo sėklų ir džiovinami ant bambukinių kilimėlių tiesioginėje saulėje. Praradę sultingumą, jie suslegiami mediniais įrankiais. Po to dar džiovinami, kol įgauna auksinę geltoną spalvą ir pasidaro traškūs.
