Kraujalakės – natūralistinio gėlyno pažiba
Kraujalakės (Sanguisorba) – tai daugiamečiai, nereiklūs, atsparūs šalčiui žoliniai augalai, priklausantys erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Jie pas mus atkeliavo kartu su natūralistiniais želdynais. Kraujalakių genčiai priklauso apie 20 rūšių, kurios daugiausia paplitusios šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zonoje. Dvi savaime auga ir Lietuvoje – vaistinė (S. officinalis) ir mažoji (S. minor). Pirmoji vertinama ne tik dėl dekoratyvumo, tačiau ir dėl gydomųjų savybių (požeminė dalis turi kraujavimą stabdančių medžiagų), o antroji vartojama maistui, dedama į salotas, todėl dar vadinama salotine. Šie augalai gėlininkų ilgai buvo ignoruojami ir tik paskutinį dešimtmetį pradėjo sparčiai plisti Europos želdynuose, nors kai kurios rūšys kolekcininkų augintos gerokai anksčiau.
Puošnios ištisus metus
Kraujalakės puošia mūsų sodybas ištisus metus – vos tik nutirpsta sniegas, išaugina labai puošnius lapus, kurie puikiai atrodo ir be žiedų. Lapai būna įvairių žalių, žalsvai melsvų, žalsvai sidabrinių atspalvių. Yra ir kelios margalapės veislės. Kai kurių kraujalakių lapai tokie puošnūs, kad net naudojami floristikoje (pavyzdžiui, S. applanata auginama dėl jų, o ne dėl žiedų).
Ankstyviausios kraujalakės pradeda žydėti jau birželio antroje pusėje, o vidurvasarį – masiškai. Tada jos nustebina neįprastų formų žiedynais, kurie skiriasi nuo daugumos mums įprastų daugiamečių augalų. Tai dažniausiai įvairių rožinių ir bordinių atspalvių, kiek rečiau balti nusvirę įvairaus ilgio žirginėliai, statūs bumbuliukai ar ilgi statūs žiedynai, primenantys žvakes. Vėlyviausių veislių kraujalakės prasiskleidžia rugsėjo mėnesį ir džiugina iki vėlyvo rudens. Nužydėjusiųjų nereikėtų skubėti nukirpti, nes išlaiko siluetą ir dekoratyvios būna per žiemą. Vėlyvą rudenį rekomenduojama nukirpti tik tas kraujalakes, kurios neturi labai tvirtų stiebų ir žiemą neatlaikiusios sniego ir vėjo išvirs.
Tinka natūralistiniams gėlynams
Kadangi kraujalakės turi neformalų įvaizdį, neturi griežtų formų, puikiai tinka natūralistiniams gėlynams ir šiuo metu jau yra neatsiejama jų dalis. Sunkiai rastume natūralistinio stiliaus želdyną, kuriame nesiūbuotų šie augalai. Jie puikiai užpildo tarpus ir visus augalus sujungia į darnią visumą. Didžiausią įspūdį kraujalakės sužadina auginamos pasikartojančiose didesnėse grupėse, tačiau mažesniuose plotuose galima sodinti ir pavieniui. Kraujalakės auga dailiais kerais ir atžalomis į šonus nesiplečia (išskyrus S. armena).
Žemesnės veislės (pavyzdžiui, S. officinalis ‘Tanna’) geriausiai tinka gėlyno priekyje, o aukštesnės sodinamos su daugeliu kitų natūralistinių želdynų augalų. Įspūdingiausiai atrodo aukštos kraujalakės, pasodintos su aukštesniais varpiniais žolynais (miskantais, melvenėmis), veronikūnais, kemerais, tik reikia derinti pagal spalvas ir aukštį. Bordinės nuostabiai atrodys baltų kemerų ir miskantų fone.
Auginimo sąlygos
Jei augimo sąlygos tinkamos, kraujalakių nepuola nei ligos, nei kenkėjai. Jos labai sveikos ir atsparios. O sąlygos labai paprastos. Nors šių augalų kilmė gana skirtinga, pas mus visi gerai jaučiasi normalaus drėgnumo paprastoje daržo žemėje, nors labiau ir mėgsta derlingesnę (tada auga vešlesniais kerais). Tik S. menziesi drėgnamėgė, todėl prastesniuose, sausuose dirvožemiuose suserga miltlige. Kraujalakės mėgsta saulėtas vietas, tačiau pakelia ir nedidelį pavėsį.
Kraujalakių dauginimas
Dauginti kraujalakes galima ir sėklomis, ir kero dalimis. Sėjinukai varijuoja, ypač jei kartu auginamos kelios rūšys. Tad geriausia ankstyvą pavasarį dalinti kerus. Sodmenys būna gana stambūs, todėl lengvai prigyja, greitai suželia ir dar tais pačiais metais sulaukiame žiedų.
Kraujalakės – ilgaamžiai augalai, vienoje vietoje gali augti 10 metų, tad kas kelerius metus jų atnaujinti nereikia. Kasmet galime grožėtis vis labiau bujojančiais kerais.
Pixabay nuotr.
