Krosnis lauke. Kokią pasirinkti? II dalis
Praeitame numeryje aptarėme kai kurias lauko krosnių kompleksų rūšis. Šiame numeryje žvelgiame į kelią, kurį nuėjo krosnis, tapdama šiandien daugelio namuose naudojama virykle; bei plėtojame lauko kompleksų statybos idėjas.
Viryklė
Šią krosnį tikriausiai yra matęs kiekvienas, nors kartą buvęs senoje sodyboje. Anksčiau tai buvo toks pats reikalingas ir taip pat paplitęs įrenginys, kaip kiekvieno namuose šiandien esanti dujinė arba elektrinė viryklė. Prieš pasiekdama mums įprastas rūšis, ji nuėjo ilgą evoliucijos kelią.
Ugnies įvaldymas tapo svarbiu momentu socialinėje žmonijos evoliucijoje. Nuo senų senovės žmonės kūrė ugnį ir naudodamiesi ja gaminosi maistą, šildėsi ir saugojosi nuo plėšrių gyvūnų. Laikui bėgant, prireikė krosnių: atvira ugnis turėjo daug trūkumų ir daugeliu atvejų buvo neveiksminga. Be to, pradėjo rastis įvairiausių idėjų ir įrankių, įkvėpusių maistą gaminti kitaip.
Pirmosios maisto gaminimo krosnys buvo gilių duobių pavidalo: jų apačioje buvo kūrenama ugnis, o ant viršaus dedami katilai arba pati gyvūno skerdena. Vėliau, siekiant geresnio šilumos perdavimo, žemės krosnys būdavo dengiamos moliniu skiediniu ir klojamos akmeniu. Visi suodžiai ir dūmai kaitinant krosnį likdavo name, todėl vyravo aukštas mirtingumas nuo anglies monoksido. Kamino idėja atsirado tik XII a.
Renesanso laikais, žmogui pradėjus oriau gyventi, įvyko krosnies funkcijų pasidalijimas. Svetainėje kaip šildymo įrenginys buvo palikta krosnis, o viryklė perkelta į virtuvę. Ilgainiui jos paviršius buvo padengtas poliruotu akmeniu, paskui – metaline plokštele. Daugumoje viryklių konstrukcijų įprasta derinti kaitlentę su viryklės masyvu (karščiui imlios plytos, ugniai atsparios plytos, kokliai). Tokia viryklė vienu metu tarnauja tiek šildymui, tiek kepimui. Tipiškas šios krosnių klasės variantas yra viryklė su šildoma sienute.
Vakaruose viryklė su sienute visada buvo statoma nepriklausomai nuo pagrindinės krosnies ir jungiama prie pagrindinio kamino (arba turėdavo savo kaminą). Su sienele kombinuota viryklė užima mažiau vietos kambaryje ir turi vieną pakurą tiek maisto gamybai, tiek šildymui – sprendimas gana patogus. Bet čia kyla prieštaravimas – norint ilgiau gaminti maistą, galima gerokai perkaitinti šildomą sieną arba kaip tik jos neįkaitinti, kadangi maistas jau paruoštas. Kitas trūkumas – iškūrenti krosnį gali prireikti mažiau laiko, nei reikia maisto gamybai. Tad galime sakyti, kad viryklė iš esmės yra koncentruota tik į maisto ruošimą su trupučiu medienos, o ne į šildymą.
Abiejų tipų viryklės būdavo prieinamos priklausomai nuo namo savininko situacijos ir pageidavimų, tačiau ilgainiui dėl naujų, paprastesnių ir patogesnių viryklių atsiradimo tapo nebereikalingos. 1742 m. Amerikoje atsirado maža metalinė krosnis; Anglijoje 1825 m. Jamesas Sharpas, paskatintas noro palengvinti žmonos darbą, sukūrė pirmąją dujinę viryklę. Tuo metu vyravo ganėtinai aukštos gamtinių dujų kainos, dėl to Europoje dujinės viryklės nebuvo itin populiarios. Tačiau šį išradimą įvertino JAV gyventojai, nesiskundę šio gamtos resurso trūkumu. Per ateinančius dešimt metų Amerikoje buvo pagaminta daugiau nei penkiolika milijonų dujinių viryklių. Atsižvelgiant į laikmetį, tai buvo rimto pasisekimo sulaukęs įrenginys, pradėjęs savotišką mūrinių viryklių gyvavimą. Prie dujinės dar vėliau 1885 m. prisidėjo ir Kanadoje pagaminta pirmoji elektrinė viryklė, kurios masinė gamyba dėl įvairių priežasčių, nuo elektros tinklo nebuvimo iki vis tobulintų komponentų, dėl medžiagų trūkumo ir vis naujų panaudos atsiradimo galimybių, prasidėjo tik praėjus beveik 30 metų.
Štai taip mūsų protėvių pastangų dėka šiandien kiekvienas turime nepakeičiamą pagalbininką virtuvėje – virtuvės viryklę, pagrindinę namų malkinę, elektrinę ar dujinę „krosnį“.
Tekstas ir nuotraukos – Luko Rimeikos, Mariaus Babraičio.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. gegužės mėnesio numeryje.
