Krūmai su pabirusiais geltonais drugeliais ant šakų…

Šilto ir sausoko klimato srityse Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Azijoje auga apie 150 rūšių nedidelių visžalių ir vasaržalių krūmų, kartais mažų medelių plonais tankiais žaliais stiebais, smulkiais lapais ir drugio formos, dažniausiai geltonais žiedais. Tai raipstai (Cytisus L.), paraipsčiai (Chamaecytisus Link) ir prožirniai (Genista L.). Angliškai kalbančiose šalyse visi šie (ir dar kelių smulkesnių genčių atstovai) vadinami vienodai – broom (šluota), nes tiek išvaizda, tiek auginimo sąlygomis ir taikymu želdynuose nedaug skiriasi.

Natūralios raipstų ir paraipsčių augavietės – tai atviros, sausokos, nelabai derlingos lygumos, kalvos ir iki 4 km aukščio kalnai. Jie auga nesunkiose, laidžiose įvairaus rūgštingumo dirvose, ypač smėlynuose, pasiekia drėgmę net iš kelių metrų gylio. Kaip ir dauguma kitų ankštinių augalų, papildo dirvą azotu.

Lietuvoje sąlygos ne itin palankios

Šaltokas mūsų šalies klimatas ir pakankamai drėgnos dirvos nėra tinkamiausios sąlygos raipstams ir paraipsčiams augti. Gal tik Kuršių nerijoje, kur pasodinti smėlynams sutvirtinti, raipstai gana sparčiai plinta.

Dekoratyviniuose želdynuose šiems augalams reikėtų parinkti atviras, saulėtas vietas su lengvu, laidžiu dirvožemiu. Kai kurių rūšių ir veislių augalai apšąla jau esant –15 ºC temperatūrai (kaip ir tie, kurie Lietuvoje visai negali žiemoti). Kai kurie ištveria ir –25 °C laipsnių šaltį, bet labai šaltomis žiemomis gali apsaugoti tik dengimas (geriausia eglišakėmis) ir storas sniego sluoksnis.

Alpinariumai, kompozicijos prie laiptų, sienučių, dekoratyvių akmenų, pastatų sienų (ypač pietinių) – tinkamiausios vietos raipstams ir paraipsčiams. Kadangi šaknys gilios, sodinami kuo jaunesni augalai. Jie auga greitai, žydi jau antrais ar trečiais metais. Beveik visi žiedus skleidžia pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje.

Reikalui esant, augalus galima formuoti, bet nepatartina pjauti senesnių šakų, nes žaizdos sunkiai užgyja. Trumpinant jaunus ūglius tuoj po žydėjimo, palaikomas krūmų tankumas ir gausus žydėjimas. Džiūdamos šakelės nepraranda žalios spalvos, todėl dažnai naudojamos floristų darbuose. Neretai „genėjimą“ atlieka kiškiai, kuriems daugelis ankštinių augalų yra tikras skanėstas.

Ligos ir kenkėjai raipstus ir paraipsčius puola retai ir didesnių rūpesčių paprastai nesukelia.

Populiariausios raipstų rūšys

Mums geriausiai pažįstamas šluotinis raipstas, dar vadinamas šluotiniu sausakrūmiu. Savaime auga Ispanijos ir Portugalijos salose bei didesnėje Europos dalyje, daug kur įveistas ir plinta Lietuvos miškuose. Pas mus jis užauga iki 1–2 m aukščio ir panašaus skersmens. Žiedai gausūs, sodriai geltoni, apie 2,5 cm skersmens, susitelkę ūglių viršūnėse. Šalčiui atsparesnis už kitų rūšių raipstus ir paraipsčius, net ir labai šaltomis žiemomis miškuose ne visada iššąla.

Gulsčiasis raipstas (Cytisus decumbens (Willd.) Spreng.) – 20–40 cm aukščio šliaužiantis arba kylančiomis šakelėmis krūmas. Geltoni žiedai labai gausūs.

Juodasis raipstas (Cytisus nigricans L.) – 0,5–1 m aukščio stačiašakis krūmas plonais plaukuotais stiebais. Jo lapeliai džiūdami pajuoduoja, iš čia ir kilęs pavadinimas. Žydi geltonais žiedais, sudarančiais 8–20 cm ilgio stačius viršūninius žiedynus.