Kuminas: tūkstančiais metų skaičiuojama istorija
Istorijos mįslės
Manoma, kad egiptiečiai kuminą vartojo jau prieš 5000 metų. Šis augalas minimas ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Antikos laikais jis buvo žinomas visoje Romos imperijoje. Graikai ir romėnai kuminą laikė puikiu prieskoniu ir vaistu. Jis minimas Plinijaus, Hipokrato, Dioskorido darbuose. Filosofas ir botanikas Teofrastas manė, kad sėjant sėklas reikia prakeikti ir mindyti, kad derlius užaugtų gausus.
Senovės graikai kuminų berdavo į įvairius patiekalus taip, kaip mes šiandien pipirus. Šį paprotį perėmė marokiečiai. Dabar vaikštant po Maroko ir Alžyro miestų turgus, restoranėliais aplipusiomis gatvelėmis šių prieskonių kvapas maloniai kutena nosį.
Senovėje kuminas reiškė pyktį ir godumą. Viduramžiais nuomonė apie augalą netikėtai pasikeitė – Britų salyne ir kitur Europoje jis ne tik išpopuliarėjo, bet ir tapo sąžiningumo, ištikimybės simboliu. Pavyzdžiui, Vokietijoje jaunikis ir nuotaka ant grandinėlės pasikabindavo sėklą kaip ištikimybės vienas kitam ženklą. Laimingas gyvenimas laukdavo, jei kuminų jaunavedžiai turėdavo per tuoktuvių ceremoniją. Ypač populiarūs jie anksčiau buvo Maltoje ir Ispanijoje. Ispanų ir portugalų kolonistai sėklų nuplukdė į tolimąją Ameriką.
Žinomiausios rūšys
Kmyninis kuminas (Cuminum cyminum) – iki 30–50 cm aukščio dvimetis salierinių (Apiaceae) šeimos žolinis augalas. Kilęs iš Viduržemio regiono rytinio pakraščio, Aukštutinio Egipto. Maltos salyne yra netgi mažytė Komino salelė, beveik visa apžėlusi kuminais. Dabar šios rūšies kuminai auginami Maroke, Irane, Turkijoje, Sirijoje, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, kitose šalyse. Labiausiai jie mėgsta saulėtą klimatą, gausius kritulius.
Sėklų galima įsigyti ir Lietuvoje. Kmyninius kuminus rekomenduojama sėti balandį–gegužę arba spalį lengvo priemolio dirvoje. Daigai sodinami 30–60 cm atstumais. Sėklos subręsta liepos– rugpjūčio mėnesiais.
Juodasis kuminas (C. nigrum) natūraliai paplitęs Irane ir Kašmyre. Vakarų Europos šalyse sėklų galima rasti tik egzotiškais rytietiškais produktais prekiaujančiose parduotuvėse, nes už Šiaurės Indijos, Irano ir Pakistano ribų nėra itin žinomas. Šio augalo sėklos smulkesnės ir kartesnės, sunkaus žemės kvapo, kuris kaitinant išnyksta. Jos vadinamos kala jeera arba shahi jeera. Šis prieskonis naudojamas Šiaurės Indijos virtuvėje ir dedamas į karį, mėsos, ryžių patiekalus, sūrius, įeina į kai kurių arbatų sudėtį.
