Kur rinkdavosi vėjai: iš Ančiškių malūno istorijų
2016 m. 7 kovo d.
Vidurio Lietuvos lygumoje, Mūšos-Nemunėlio žemumoje, kur tykiai čiurlena Klimbalės upelio vandenys, kur pučia tolygūs, malūnams ir žmonėms palankūs vėjai, stovėjo malūnas. Vėjui pasiekti malūną nebuvo sunku: nors šalimais plytėjo Ančiškių kaimas, viliodavęs vėją dailiais statiniais ir puikiais želdiniais, vis dėlto jis čia neužkliūdavo, o jei ir užkliūvo, tai neužsibūdavo. Traukdavo vėjas toliau – malūnininko sodyba jam modavo iš pietryčių.
 |
Už kilometro nuo kaimo įsikūrusiame Daržų vienkiemyje daugiausia garbės buvo paskirta geriausiam – šiaurės vakarų – vėjui: ne veltui malūnas statydintas šiauriniame sklypo krašte. Malūno statybų ėmėsi 1924-aisiais iš Amerikos grįžę, ten pinigų uždirbę ančiškiečiai broliai Sadauskai. Paviešėję Lietuvoje broliai vėl nutarė svečion šalin traukti, o malūną pardavė Kazimiero ir Veronikos Rasiukų šeimai. Tačiau šeimos laimė truko neilgai: užėjus Antrajam pasauliniam karui, Kazimieras buvo pašauktas į frontą ir žuvo ties Liepoja.
Zenonas Baubonis, Dovilė Ryla
Visą straipsnį rasite žurnalo „Mano sodyba“ kovo numeryje.
