Kur žiemoja sodo kenkėjai?

Kai paspaudžia šaltukas, dažnas sodininkas pagalvoja, kad šaltis pražudys bent dalį kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Deja, žaladariai moka prisitaikyti prie žemos temperatūros, turi specifines žiemojimo vietas, kuriose puikiai jaučiasi net šalčiausią žiemą. Jų paplitimą labiau riboja nepalankios meteorologinės sąlygos, žemės dirbimas rudenį ir anksti pavasarį, įvairios profilaktinės, prireikus ir cheminės priemonės. Tačiau vis dėlto įdomu, kur ir kaip kenkėjai žiemoja. Kurgi tos saugios vietos, kuriose jiems nebaisūs nei šalčiai, nei kitos žiemos negandos?

 

 

 

Saugu ant augalo maitintojo

Nemažai žaladarių įsikuria ant vaismedžių kamienų, žievės įtrūkiuose ir plyšiuose ar po jos atplaišomis šalia pumpurų. Čia, standžiuose kokonuose, pavasario sulaukia obuolinio vaisėdžio vikšrai. Šalia glaudžiasi obelinio žiedgraužio vabaliukai, voratinklinės erkės, kai kada sulenda ir geradariai – auksaakės, boružės, žygiai. Šiuo metu jie vieni kitiems nepavojingi. Obeliniai žiedgraužiai miegui pasiruošia iš anksto. Vidurvasarį jie skeletuoja obelų, kriaušių lapų minkštimą, o į žiemos slėptuves susikrausto rugpjūčio viduryje ar rugsėjo pradžioje.

Ant obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, persikų, šermukšnių, gudobelių ir daugelio kitų lapuočių žievės, šakų pažastyse, kamieno ir šaknų įtrūkiuose ar plyšiuose galima pastebėti oranžinių ar raudonų dėmių. Tai vieno iš žalingiausių kenkėjų, rusvosios erkės, kiaušinėlių kolonijos. Žiemojantys kiaušinėliai labai atsparūs šalčiui, temperatūros ir drėgmės kaitai. Tokios pat spalvos yra ir rudosios sodo erkės kiaušinėliai. Jų telkiniai sudaro raudonas apnašas, kurios matomos paprasta akimi. Šios erkės ypač žalingos kriaušėms, trešnėms, obelims, slyvoms. Kitų erkių (gudobelinės, sodo ir paprastosios voratinklinės) žiemoja apvaisintos patelės. Jos slepiasi ne tik minėtose slaptavietėse, bet ir pomedžiuose, po augalų liekanomis.

Ant šakučių žiemoja čiulpiančiųjų kenkėjų kiaušinėliai: amarų, mažųjų žiemsprindžių, skydamarių. Pastarųjų patelės kiaušinėlių krūveles nuo nepalankių oro sąlygų apsaugo kietais skydeliais. Jie žiemoja ant lygios šakučių žievės. Pavasarį išsirita lervos. Jos minta vaismedžių ir kitų augalų lapų, ūglių, pumpurų sultimis, kol prisisiurbia prie šakučių žievės. Panašiai po skydeliais žiemoja akacinio skydamario lervos. Nuo šių žaladarių kenčia ne tik vaismedžiai, bet ir daugelis dekoratyvinių augalų, o ypač serbentai, valgomieji sausmedžiai. Ant šakučių galima pamatyti žieduotojo verpiko susuktus kiaušinėlių „žiedus“, obelinės voratinklinės kandies kiaušinėlių krūveles.

Lapsukiai žiemoja įvairiai: vieni – kiaušinėlių fazės, o kai kurių rūšių – maži vikšriukai, susisukę į glaudžius kokonus. Jie slepiasi prie pumpurų, šakučių pažastyse, po sudžiūvusiais, susuktais lapais.

Be lapų likusius serbentus rudenį patogu genėti. Be to, gerai matyti šakos su išpampusiais pumpurais, kuriuose žiemą gyvena serbentinės pumpurinės erkutės. Tokius pumpurus reikėtų išgnybti ar išgenėti, taip pat pašalinti šakas, kurių lapai vyto ar lūžinėjo – jose slepiasi serbentiniai stiklasparniai, gumbauodžiai. Ant aviečių ūglių ir stiebų kartais gali būti gumbų, kuriuos pagamino avietiniai gumbauodžiai ir avietinės gumbavapsvės. Išgenėtas šakas, stiebus sudeginus, pelenai tinka kaip trąšos.

Kriaušių rūdys daugiausia išplinta vasaros viduryje ir pabaigoje. Viršutinėje lapų pusėje pasirodo apskritos oranžinės ar raudonos dėmės. Apatinėje pusėje prie jų atsiranda ryškiai oranžinių spenelių – ecidiosporų telkinių. Ecidiosporos dažniausiai žiemoja ant vaismedžių šakučių, po nukritusiais lapais, taip pat ant kadagių. Beje, ligų pradus kazokiniuose kadagiuose galima sunaikinti anksti pavasarį nupurškus vario grupės preparatais. Tai labai aktualu sodininkams mėgėjams.

Vyšnioms, slyvoms, trešnėms, abrikosams ir kitiems vaismedžiams pražūtinga liga – moniliozė. Jos sukėlėjas – slyvinės manilijos grybas – peržiemoja sergančių augalų medienoje ir vaisių mumijose. Ligotas kaulavaisių šakas reikėtų išgenėti, mumijas ir supuvusius kriaušių vaisius, ligotus lapus – surinkti, užkasti ar sudeginti.

 

Nukritusių lapų, dirvos prieglobstyje

Daugelis kenkėjų žiemoja po nukritusiais lapais ar ant jų. Taip susisukę daugiasluoksnius baltus verpstės formos kokonus miega obelinės lapsukinės kandies vikšrai, kriaušinio gumbauodžio lervų lėliukės. Ant nukritusių lapų peržiemoja rauplių sukėlėjai, slyvinės ir serbentinės rūdys. Ten pavasario sulaukia ir vaisių musijimą sukeliantis grybas – vaisinis leptotyris ir vaisių juodligės sukėlėjas – vaisinis kuokštis.

Kai kurie kenkėjai sulenda į paviršinį (5–10 cm) dirvos sluoksnį po augalais, ant kurių maitinosi. Po agrastais žiemoja agrastinio sprindžio ir agrastinio ugniuko lėliukės, po serbentais – uoginio pjūklelio lervos (kokonuose), po avietėmis – avietinio žiedgraužio vabaliukai, avietinės muselės lervos ir kokonai, po erškėčiais – erškėtinės musės puparijai, po putinais – putininiai lapgraužiai. Populiaciją po šiais augalais galima sumažinti iš rudens ar anksti pavasarį paskleidus storesnį sluoksnį mulčio (durpių ar komposto). Tuomet kenkėjai negalėdami išlįsti žūsta.

Dirvoje pasislepia musių, pelėdgalvių, kurklių, pjūklelių, kolorado vabalų, spragšių ir kitų sodo bei daržo kenkėjų armija. Jie žiemai ruošiasi iš anksto. Pavyzdžiui, kolorado vabalai, gerai pasimaitinę, į ramybės būklę pereina rugpjūtį ar rugsėjį. Anksti žiemoti susiruošę ir įsirausę iki 1 m į dirvą, vabalai pavasario sulaukia puikiai. Prasčiau tiems, kurie ilgai maitinasi. Jie žiemoti susiruošia tik spalio pabaigoje, o jei šalčiai užklumpa nepasislėpusius – žūsta greičiausiai.

Rudenį, perkasdami dirvą, 20–25 cm gylyje randame paprastojo grambuolio lervų. Tikėtis, kad jos žiemą sušals, neverta. Kai prasideda stipresni šalčiai, lervos nukeliauja į 1,5 m gylį ir saugiai jaučiasi. Ten gylyje įsitaiso ir kurkliai su savo palikuonimis. Beje, grambuolių lervos dirvoje gyvena 3–4 metus. Jų daugiausia būna 10–20 cm gylyje. Augdamos lervos darosi vis ėdresnės ir žalingesnės, juda horizontaliai ir vertikaliai.

 

Rūpesčių būtų mažiau

Peržiemoję kenkėjai ir ligų sukėlėjai sukelia daug rūpesčių. Jų būtų mažiau, jei vėlyvą rudenį sugrėbtume lapus, išgenėtume ligotas šakas ir ūglius, nugramdytume žievės atplaišas ir visa tai sudegintume. Be to, labai naudinga sodą vėlai rudenį, kol vidutinė paros temperatūra ne žemesnė kaip 5 ºC, nupurkšti karbamidu. 10 l vandens reikia 700 g karbamido tirpalo. Ligų sukėlėjai žūva nupurškus ir amonio salietros (1 000 g / 10 l vandens) arba tokios pat koncentracijos kalio chlorido tirpalu. Vėlai purškiant, ne tik naikinami ligų sukėlėjai, bet ir patręšiama. Kitus sodo apsaugos darbus tenka atidėti pavasariui.

Apginti sodą nuo žaladarių padeda jo prieigose gyvenantys paukščiai. Ant augalų esančius vikšrelius, kokonėlius ir suaugėlius aptikę paukščiai sulesa. Dirvoje žiemojančių vabzdžių pagrindinis priešas yra kurmis.

 

 

Pixabay nuotr.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Sekluva II

Šiandien

  • Kovo 29, penktadienis.
  • Saulė teka 06:58, leidžiasi 19:50.
  • Mėnulis teka , leidžiasi 06:51
  • Mėnulis Šaulyje 21:51, dylantis, III ketvirtis. Pilnatis kovo 25 d.
  • Almantė, Bertoldas, Helmutas, Manvydas, Narcizas
  • Lietuvos įstojimo į NATO diena. Didysis penktadienis
  • Lapų diena tęsis iki vėlumos. Genėkite gyvatvores. Sodinkite, sėkite gūžines salotas, gūžinius kopūstus. Laistykite, purkškite, tręškite augalus. Rinkite ir džiovinkite vaistinius, prieskoninius augalus, dilgėles.
  • Jei noragai kovo mėnesį blizga, tai balandžio mėnesį rūdys.

Populiariausi straipsniai

darzoviuseklos

Sekite mus

SS
e-seklos

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Kaip gaunate „Sodo spalvas“?

Įvykių kalendorius