Laikas pažadinti sėklas: stratifikavimas ir skarifikavimas
Sėklų stratifikavimas
Stratifikavimas – tam tikras būdas sumedėjusių augalų sėklų ramybės būsenai nutraukti, pasiruošti dygimui, keičiant temperatūrą. Jis iš dalies pakeičia jarovizaciją.
Skirtingų augalų sėklos turi specifinių savybių, ir dygimas vyksta skirtingu greičiu. Kai kurios iš jų gali nerodyti gyvybės ženklų ištisus metus. Tai užprogramuota gemale (jame yra dygimą stabdančių medžiagų), kad ramybės laikotarpį jos praeitų tokiomis sąlygomis, kurios artimos gamtinėms. Šioms sėkloms būtinas stratifikavimas, kitaip gali ilgai dygti arba visai nesudygti.
Šis būdas taikomas ir medėjančių bijūnų, vilkdalgių, eleborų, adonių, vingirių, japoninių plukių, didžiųjų astrancijų, hibridinių pentinių, lubinų, melsvųjų gencijonų, levandų, kitų sunkiai ir lėtai dygstančių daugiamečių gėlių sėkloms. To reikia ir erškėčių, rožių sėkloms. Pastarosios renkamos, kai norima sukurti naujas veisles, užsiauginti poskiepių.
Subrendusios ir į dirvą patekusios obelų, kriaušių, slyvų, svarainių, dekoratyvinių augalų ar gėlių sėklos per žiemą gali stratifikuotis pačios natūraliomis sąlygomis ir pavasarį sudygti.
Narcizų, hiacintų, margučių, tulpių, lelijų, snieguolių, scylių, rūtenių ir kitų anksti pavasarį žydinčių svogūninių gėlių sėklos stratifikuojasi pasėtos gėlyne. Tik negalima perkasinėti sklypo kelerius metus, net jei ir nėra daigų. Kai kurių augalų sėklos gali ilgai išbūti žemėje ir sudygti po kelerių metų. Yra rūšių (rūtenių, plukių, margučių, erenčių, snieguolių, eritronių ir kt.), kurių sėklas reikia sėti ką tik surinktas. Geriau dygsta tuoj pat pasėti ir kai kurie vėdryninių šeimos augalai (šilagėlės, adoniai, pentiniai, kurpelių, vingiriai). Ilgiau saugotas sėklas būtina stratifikuoti.
Dalies svogūninių sėklas galima pasėti vėliau rudenį, kad žiemą įvyktų stratifikacija. Daugelio rūšių gėlės sudygsta tik kitą pavasarį. Triliumų stratifikacija dvimetė – jie sudygsta tik po dvejų metų. Kai kurių lelijų sėkloms būdingas požeminis vystymosi periodas, todėl iš jų augalai išauga irgi metais vėliau. Vėlyvių sėklos, pasėtos, kai tik subręsta, daigelius išleidžia jau kitais metais, o džiovintos – tik po 2–3 metų. Metais anksčiau sudygsta arizemų sėklos, jei atskiriamos nuo uogos minkštimo.
Stratifikacija būtina daugelio vaisinių, dekoratyvinių augalų (kaulenių, medlievų, ožekšnių, putinų, šaltalankių), įvairių medžių sėkloms. Įvairių augalų sėkloms stratifikavimo trukmė nevienoda. Ji priklauso nuo botaninės rūšies: sėklavaisinių sodo augalų – 24–28 savaitės, kaulavaisinių – 32–36, tujų – 8–32, alyvų – 9–29, putinų – 26, kaulenių – 43.
Kaulavaisiams sudygti trukdo ne tik biologinės ypatybės, bet ir kietas apvalkalas. Jie 2–4 savaites laikomos 18–20 °C, paskui temperatūra sumažinama iki –3–6°C. Daugelio gėlių stratifikacijos trukmė yra 3–6 savaitės.
Stratifikuoti sėklas namuose sudėtingiau, bet patogiau. Jos sumaišomos su smėliu, pjuvenomis, durpėmis, samanomis, keramzitu. Pirmiausia sėklos 2–3 paras pamirkomos vandenyje, paskui sumaišytos su substratu (1 : 3) supilamos į dėžutes ar polietileninį maišelį ir užrištos laikomos šaldytuvo apatinėje lentynoje ar vėsiame rūsyje, 1–2 °C temperatūroje. Terpė nuolat drėkinama. Paskui sėklos apdžiovinamos ir vėl laikomos kaip įprasta.
Po žiemos stratifikacijos vaismedžių sėklas galima laikyti 5 °C temperatūroje. Kai pasirodo pavieniai daigai, ji sumažinama iki 0–1 °C. Tuomet vienų sėklų dygimo procesas sulėtėja, kitos pasilieka ramybės būsenoje. Taip jos laikomos iki sėjos.
Stratifikuotos daugiamečių gėlių sėklos sėjamos į daigyną. Kai kurias tenka stratifikuoti papildomai. Pavyzdžiui, didžiosios astrancijos, sumaišytos su drėgnu smėliu, porą savaičių laikomos šiltai (15–18 °C), paskui tris savaites – šaldytuve, po to vėl šiltai. Jei per 6–10 savaičių nepasirodo daigai, jos dar kartą padedamos į šaldytuvą 3–6 savaites. Antrą kartą stratifikuojant būtina rūpestingiau prižiūrėti, vėdinti, pradėjusias dygti tuoj pat sėti. Japoninės plukės sudygsta per 1–3 mėnesius.
Sėklų skarifikavimas
Kai kurių augalų sėkloms greičiau dygti trukdo luobelės sandara. Joje yra ypatingų kietų statinių ląstelių, sunkiai praleidžiančių vandenį. Kartais užtenka įbrėžti sunkiai dygstančias sėklas (pavyzdžiui, bijūnų), ir jos greitai išbrinksta, sudygsta. Toks būdas vadinamas skarifikacija. Kad į sėklas galėtų patekti drėgmė ir oras, didesniųjų kietą luobelę galima pažeisti švariu aštriu peiliu ar dildele, o mažesnes – pakratyti sudėjus į indą su smėliu ar išklotą švitriniu popieriumi. Galima trinti sėklas tarp dviejų smulkaus švitrinio popieriaus lakštų.
Tvirtus riešutus, kaulavaisius naudinga pamirkyti vandenyje, paskui atsargiai perskelti ir išimti branduolius. Mirkytos ir skarifikuotos persikų, slyvų, migdolų, moliūgų, arbūzų ir kitų augalų sėklos dygsta spėriau ir darniau.
Skarifikuojami kai kurių kamelijų, cezalpinijų (Caesapinia pulcerrina) sėklų kieti apvalkalėliai.
