• gruodžio 10 d., Antradienis
Didelis baneris puslapio viršuje

Lapkritis – ąžuolo mėnuo

Dr. Eugenijos Šimkūnaitės mintys apie galiūną ažuolą, mūsų miškų karalių ir jo naudą žmogui.

 

Susiruošė medžiai keliauti. Pirmasis žengė galiūnas ąžuolas. Kai kuris iš seserų ar brolių atsilikdavo, ąžuolas net ir negrįžteldavo, į atsisveikinimo žodžius neatsakydavo. Taip eidamas, vienas liko. Šakomis pasiplėtrojo, viršūne debesis pašukavo, bet, kad vienas buvo, nebebuvo prieš ką pasikėlauti – didžiai nuliūdo. Nebežinojo, ar čia metas žaliam būti, ar jau laikas lapus mesti. Šaukėsi, klausėsi medžių močios, bet ruduo buvęs, toji beužmieganti, tai tik kažką sumurmėjusi. Aukštai galvą iškėlęs ąžuolas ir nesupratęs. O kad šalnos jau žvarbinusios, ėmęs po vieną lapą mesti – gal motina pamatys, gal ką pasakys. Užsnūdusi motina nieko nebesakė, tad ąžuolas po vieną lapą ir dabar tebemėto.

 

Pamatė ar nepamatė medžių motina mėtomus lapus, bet mūsų protėviai tikrai bus matę, kaip miškai į tundrą atkeliauja. Ne ta viena pasaka apie medžių keliones, bet nebūtų nei šios, jei nebūtų mūsų protėviai į miškus atėję. Po žiemos stojo pavasaris, atsibudo gamta, tik ąžuolas nenorėjo atsibusti, nesmagu vienam būti. Ėmė motina kalbinti, kuo gi ji guobėsianti, jei ąžuolas nesprogdins žaliųjų lapelių. Paklausė sūnus ir išsprogo.

Kai medžių motina galybes medžiams dalino, ąžuolas jau buvo toli nuėjęs. Motina visas galybes išdalino, ąžuolui nebeliko. Prašo sūnus, kad ir jam kokią duotų. Klausia motina, kokios norėtų. Ogi tokios, kokios kiti neturi, kad ir sau būtų, ir žmonėms praverstų. Ir gavęs ąžuolas tvirtumo galybę. Kas labai nusilpęs ąžuolo gilių putros pavalgo ar nuoviro pageria – sustiprėja.

 

Ąžuolas turi daug tanidų (kailiaraugių medžiagų), o šios geba viduriavimus stabdyti. Iš dabar esamų mitybos sistemų nesunku suprasti, kad ir mūsų protėvių protėviams mėsa „su kvapeliu“ nebuvo sugedęs produktas, o kartais net delikatesas, bet būdavo, kad toks produktas pakenkdavo sveikatai, o ryšį tarp maisto ir eilinių (epideminių) viduriavimų žmonės ne visada rasdavo. Kad ir ne visiškai išgelbėdavo, bet padėdavo kiek atsispirti eilinėms ąžuolo gilių gėrimai ir putra. Kai liga nuvargina, nors ir svaigti pradedi, bet neprisiverti sočiau, stipriau valgyti. Ąžuolo gilės karčios, o visi kartumynai didina apetitą, tad išgėręs ąžuolo gilių nuoviro, nusilpėlis pradeda stiprėti. Badas seniau labai dažnai žmones aplankydavo. Nušutintos, nukarnintos ąžuolo gilės, žinoma, ne itin koks skanėstas, bet kai maisto stigdavo, kai nebebūdavo jėgų, labai praversdavo daug angliavandenių turinti jų putra. Ja pavalgydintas žmogus sustiprėdavo. Taigi tikra tiesa, kad ąžuolas gali suteikti stiprybės. Ir ne tik žmogui.

 

Esą buvo pasikabinęs medžiotojas kiškio kailelius, daug jų buvę. Nė nepamatęs, kaip vėjas vieną nupūtė, į klaną įdrėbė, o ten ąžuolo lapų buvę ir dar užkritę, žmogus to kailiuko ir nepasigedęs. Pavasarį, kai sniegas ištirpęs, klanai išdžiūvę – pamatęs. Išmesti norėjęs, bet kailis buvęs ir tvirtas, ir lankstus. Perpratęs medžiotojas, kad tai ąžuolo lapų malonė, ir žmonės išmokę kailius dirbti. Gal taip, gal ne visai taip, bet tanidais raugtų kailių (ir odų) tvirtumui negali prilygti chemiškai raugtieji. Be niekur nieko pasakos nepramanomos. Geba ąžuolas su metalų tirpalais dažus sudaryti. Ne itin daug tų sunkiųjų metalų turime, bet rūdynuose mirkyti siūlai ar kailiai nuo ąžuolo žievės nuoviro ne geltonai ar rudai nusidažo, bet pasidaro melsvi, juosvi. Nesunkiai pastebėta, kad ąžuolo nuovirais dažyti vilnoniai siūlai patvaresni už nedažytus.

 

Ilgus metus žmones maitino šiaurės elnias, labai jau tinkamas gyvulys – nemažas, ne itin bailus, bandoje laikytis mėgsta ir ne itin stiprus, ne itin agresyvus, o mėsos tiekia sočiai. Medžioklė, kad ir nelengva, bet nelabai ir pavojinga. Sekdami šiaurės elnių bandas mūsų protėviai ir čia atėjo, ir šiauriau nuėjo, bet, orams pasikeitus, elniai nukeliavo drauge su kerpynais į šiaurę. Tada medžioti teko šernus. Nei dideles bandas pamėgęs, nei patogus medžioti, ir daug sargesnis, ir labiau gintis sugebantis, šernas tapo pagrindiniu medžiojamu žvėrimi. Nors šerno mėsa mums tinkamesnė negu elnio, elnio mėsoje labai nedaug bendrų parazitų, o šerno mėsoje yra jų įvairesnių ir daugiau. Tik apie mikrobiologiją tada niekas nebuvo nė girdėjęs; jei ir pastebėdavo, kad šernienos užvalgius kam negerai, rasdavo paaiškinimų. Šernieną valgė ir džiaugėsi jos turėdami.

 

Kad ir nepamėgę didelių bandų, šernai žiemai telkiasi ten, kur maisto rasti lengviau, o gilės ir šernams, ir kiaulėms – ne tik maistas, bet ir skanėstas. Šernai telkėsi ąžuolynuose ir telkėsi ilgam, nes ąžuolas giles, kaip ir lapus, meta ilgai. Nors didžiuojamės savo kultūringumu, dažnai sugebame bet kur tūptelėti ir kas nebeparanku nešioti – palikti. Senovės žmonės draudė taip takus „puošti“ – žmogaus kvapas neturįs žvėrių baidyti. Ir ąžuolynuose, nors saujoj išsinešk, nieko palikti nevalia būdavo. Ne vienu metu ąžuolai giles meta, ilgai ir šernai laikosi, tad nevalia gilių krėsti, numušinėti, nevalia nieko į ąžuolą mesti. Mėgsta giles šernai, mėgsta jas ir kovai. Žinia, ne kiek tos kovo mėsos, bet be mėsos tvirtas nebūsi; jei nėra kitokios, ne tik kovo, bet ir žvirblio gerai. Ir kovai nemėgsta, kad juos trikdytų. Taip prie pagarbos už tvirtumo galybę ąžuolui prisidėjo dar ir labai svarbūs draudimai: be būtino reikalo neiti, neteršti, šiukštu, nieko į ąžuolą nemesti.

 

Tobulėjo medžioklės technika, draudimai nebe taip reikalingi tapo, bet tokia jau yra liaudies kultūra – išlaiko, kas buvę. Pagarbos ir draudimų apsuptas ąžuolas liko gerbiamas ir išskiriamas. Tanidų yra ne tik žievėje, medienoje, gilėse, bet ir lapuose. Kur daug ąžuolo lapų prikritę – mažiau bakterijų, lengvesnis, sveikesnis oras, – dar viena dingstis išskirti ir gerbti ąžuolynus. O kur sveikatai palanki vieta, ten ir koks apie sveikatą nusimanantis senis ar senė atsiras. Bene daug senam žmogui reikia, kad visada po ranka prireikus būtų, gali ir didesnėje drevėje įsikurti. Ir nebetoli ligi šventovės…

 

Tanidai – rūgštūs junginiai, rūgšti ir ąžuolo mediena, jos elektros laidumas kur kas didesnis negu sakingųjų medžių, negu turinčių daug riebalinių junginių, o dar pats ąžuolas aukščiau už kitus išsikėlęs, tad ir perkūnas labai dažnai į jį trenkia. Kai Perkūnas į didesniuosius dievus kopti pradėjo, jo pasirinktas medis gavo dar vieną dingstį būti išskirtinis – šventas. Pusiau sėslus ar sėslus ūkis keitė medžioklę, imta šernus ne tik medžioti, bet ir jaukinti. Kiaulininkystės istorija rodo, kad jos pradžia ąžuolynuose: kuris kraštas gerai ąžuolynais garsėjo, tas ir savas kiaulių veisles išsivedė. Nemenka ąžuolyno dovana.

 

Sėslus ūkis leido daugiau maisto išteklių sukaupti, sudarė sąlygas ir kitokiam turtui atsirasti, o jei buvo turto, atsirado ir norinčių jį pasigviešti, šeimininkai turėjo gintis. Prireikė gynybos statinių. Įvairių yra medžių, ir lengvai nukertamų, ir nesunkiai apdorojamų, bet vieni nepatvarūs – čia pastatai, čia jau supuvę, sutręšę, kiti, nors ir atsparūs, bet – menka žiežirba ir užsiplieskia. Sunkiai kertamas, sunkiai tašomas ąžuolas, bet tvirtas pastatytas, ir kuo ilgiau stovi, tuo diržingesnis. Senelio ręstas aptvaras dar anūką puikiai gina. Kai jau užsidega, ilgai ir kaitriai dega, bet ne menka kibirkštimi ir ne balana jį uždegsi, tad gynybiniams pastatams puikiai tiko.

 

Netrūksta (tikriau netrūkdavo) ilgaamžių obelų ir kriaušių, storų, dviejų trijų teapkabinamų, bet vis rasdavosi koks senelis, kuris žinodavo, kad kai jo senelis dar buvo mažas, tą medelį pamatę, globoti pradėję, o ąžuolo pradžios niekas neatmena, jeigu jau didelis, ženklus – tai toli toli visų atminimus pralenkęs. Ir vėl gera dingstis apie gyvybės tęstinumą pagalvoti, vėl yra ko ąžuolą gerbti. Gal dėl to, kad mūsų protėvių kartų kartos nugyveno tokiose vietose, kur sąlygos nelepino, o gal taip jau pasiutusiai praktiški apsigimę, tik mokėjo draudimus su nauda gerai derinti: naikinti, be reikalo draskyti – griežtai draudė, nepaklusnius skaudžiai baudė, o kad tikras reikalas – naudojo, ir kiekvienai skiedrelei, kiekvienam lapeliui tinkamą vietą rasdavo, naudą turėdavo. Taip ir ąžuolus – ir gerbė, ir naudojo.

 

Mėnesį, žinoma, ąžuolas pasirinko pats, tikriausiai ne šiaip sau pasirinko, o kaip pasakos byloja, norėjęs pasigalynėti ir su vėjais, ir su darganomis, norėjęs parodyti, kad ne bet kokia medžių giminė, kad sunku medžius priveikti: štai išvertė kokią eglelę įsiūžavusios vėtros, ogi tegu pabando ąžuolą išversti, štai nuplėšiojo nunešiojo seselių liepų, drebulių lapus, nurengė brolius beržus, alksnius ir uosius, ogi tegu pabando jo, ąžuolo, lapus nuplėšti, norės – mes, kiek norės, tiek ir numes, o kad koks vėjas nuplėštų – tai jau ne. Tvirtas ąžuolas visas, tvirtos ir atskiros jo dalys, nes tvirtybė – medžių močios duota galybė.

 

Koks ąžuolas, tokie ir ąžuoliukai: kad jau ką užsibrėš, tik taip ir darys, piktumu jų nepalauši, jei perprašysi, tai tik gerumu, ir tai nemažai prašydamas. Nelengva būna ąžuolų dalia, bent jau pirmojoje gyvenimo pusėje, bet tvirtumu pasikliaudami jie nei tų sunkumų paiso, nei jų pastebi, o labai dažnai mano, kad taip ir turi būti. Ąžuoliukai nebūna nei itin gražūs, nei miklūs, bet imponuoja jėga, tvirtumu. Todėl aplink juos visada šlaistosi silpnesnieji. Bet ąžuoliukai ne itin linkę bendrauti, draugų nepasigenda ir nuoširdžiai retai kada ir su kuo draugauja. Nori šliekis, nori – ne, o už kitus pasikėlauti, pranašesniais pripažįstami būti – mėgsta. Ąžuoliukai mėgsta gražiau už kitus atrodyti, mėgsta ir geresnį rūbą ir kokį papuošalą turėti, tačiau niekada neprisipažins, kad tai jiems rūpi. Jei neturi, tai elgsis taip, lyg į tokius niekus dėmesio nekreipia. Mėgsta ąžuoliukai ir turtą, bet nelinkę jį kaupti rizikingais būdais: ką turi, visada tiek, kiek susitaupo, bet į įvairius lošimus, sandėrius nesivelia, nemėgsta skolintis, o dar daugiau – skolinti.

 

Kaip ąžuolas daug kam tinkamas, taip ir ąžuoliukai daug kam primanūs: sekasi jiems ir amatai, ir ūkis, ir mokslas, ir menas, nors niekur nelekioja labai lengvais keliais, turimus gabumus labai rimtu darbu remia. Kol jauni, ir ąžuoliukai, ir ąžuolytės sunkiai renkasi mylimuosius: atsargiai, šaltokai žiūrinėja, leidžia palankumą reikšti. Šeimoje – protingos šeimos galvos, bet ir kietos: kaip pasakė, taip ir bus. Kadangi skubotų sprendimų nedaro, autoritetą šeimoje turi, namiškiai paklūsta be didesnių konfliktų. Su kaimynais santykiai geri, bet gan šalti; jei su kuo ąžuolas panūsta draugauti, tai labai tvirtai ir visam gyvenimui. Apgaulę jaučia ir netgi skaudžiai, bet niekada neparodo, atsiriboja ir tiek, bet daugiau kaltina save nevykusiu pasirinkimu negu apgavusįjį. Nėra dideli vaišių mėgėjai, bet jei kelia – tai geras, jei ką dovanoja – nesarmata duoti, tačiau savo išgalių neprašoka.

 

Habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996)

Download WordPress Themes Free
Download Best WordPress Themes Free Download
Download Nulled WordPress Themes
Download Best WordPress Themes Free Download
free download udemy course
download samsung firmware
Premium WordPress Themes Download

Komentarai

Prašome Prisijungti.
avatar
  Sekti  
Pranešti apie

Šiandien

  • Gruodžio 10, pirmadienis.
  • Saulė teka 08:31, leidžiasi 15:53.
  • Mėnulis teka 10:53, leidžiasi 18:45.
  • Mėnulis Ožiaragyje, pilnėjantis, I ketvirtis. Jaunatis gruodžio 7 d.
  • Eidimtas, Eularija, Ilma, Loreta.
  • Tarptautinės dienos: žmogaus teisių, gyvūnų teisių bei futbolo diena. Nobelio premijos diena.
  • Šaknų diena. Tinkamas laikas genėti sergančius medžius, krūmus, kirsti mišką. Sutvarkykite sodo inventorių. Pridenkite, pamulčiuokite ar sniegu apkaskite rožes, braškes, daugiametes gėles, kitus augalus, kad neperšaltų.
  • Žiema su sermėga, vasara su šienu.

Įvykių kalendorius

Populiariausi straipsniai

Apklausa

Ar jau papuošėte kalėdinę eglutę ?

Rezultatai

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Sekite mus