Lauko pomidorai – gražesni, kvapnesni, skanesni

Sėjos laikas

Atsirinkus lauko veisles labai svarbu numatyti sėjos laiką. Daigus į nuolatinę vietą geriausia persodinti 6–8 savaičių amžiaus, todėl būtina pagal Lietuvos klimatą paskaičiuoti, kada tai daryti palankiausia. Dažniausiai lauke jie sodinami net ir numačius, kad pradžioje reikės laikinų priedangų, tik birželio pradžioje ar viduryje, kai nebegresia pavasarinės šalnos. Tad sėja pradedama ne anksčiau kaip balandžio pradžioje.

Daigų auginimas ir grūdinimas

Jei šiltnamiui daigų galima užauginti paprastesnėmis, šiltesnėmis sąlygomis, po truputį pratinant prie vėsesnio oro, išnešant į lauką tik trumpam, tai planuojamus sodinti lauke turime užgrūdinti. Tokie daigai grūdinami vos tik išdygę, vėliau išpikuoti vėsiai laikomi tam tikrais periodais, o prieš sodinimą į dirvą mažiausiai dvi savaites ištisai laikomi vazonėliuose lauke, saugomi nuo lietaus, sunešant į priedangą ar atvirą patalpą, šiltnamį prie durų ir pan.

Vietos parinkimas

Kad ir turiu nemažą sklypą, tačiau sąlygos visur puslaukinės. Pomidorų  aistros esu užvaldyta tik aš viena, todėl stengiuosi apsodinti visas įmanomas vietas be didelių fizinių pastangų. Būtent tai skatina pažinti savo sodybą, natūralias vietines sąlygas, panaudoti kiekvieną užuovėją, sieną (prie jos mėgstu sodinti aukštaūges veisles). Po medžiais, puveningoje dirvoje, pernai kaitrią vasarą gerai augo žemaūgiai pomidorai – tikras atradimas.

Per kelerius metus išsiaiškinau daugumą savo sodybos ypatumų: kur keliauja vėjo srautai, kur reikia statyti papildomas priedangas ar apsauginius stogelius, kur pomidorai veša su malonumu, o kur vargsta greitai saulei pasislėpus už medžių. Kaune, mažyčiame savo namų kiemelyje, keletą pomidorų auginu vazonuose, taip pat taikydama gamtinės žemdirbystės principus (tai yra tikras iššūkis). Šiais metais dideliuose vazonuose auginsiu stambiavaisius, tačiau turinčius kompaktišką šaknyną (dwarf tipo).

Dirvos paruošimas

Dirvą lauke, kaip ir šiltnamyje, turėtume paruošti rudenį. Būtina surinkti ir sudeginti visus pomidorų likučius, nes tam tikros grybinės ir virusinės ligos lengvai peržiemoja organinėse liekanose, nukritusiuose vaisiuose, dirvoje. Sveiką mulčią, surinktus medžių lapus reikia sukloti ant dirvos ir palikti žiemoti. Ankstyvą pavasarį rekomenduojama mulčią pravėdinti, pakelti ir po juo pasėti garstyčių, kurios paaugusios iki sprindžio dydžio arba sumaišomos su paviršiniu dirvožemiu ir tampa puikia maisto medžiaga, arba auginamos iki pomidorų daigų sodinimo ir giliai dezinfekuoja dirvą.

Pernai prieš daigų sodinimą išbandžiau preparatą „Baikal M“ – dirvą praturtinau gerosiomis bakterijomis, kurios stiprina jos imunitetą, kovoja su žalingais patogenais. Šiais metais labai daug domėjausi gerąja grybiena „Trichoderma“. Ji užveisiama tam, kad su augalais sudarytų simbiozę, iš dirvos „išstumtų“ patogeninius grybus ir padėtų augalams tinkamai pasisavinti reikiamas maisto medžiagas, labai svarbias kokybiškam, mūsų organizmui vertingam ir įvairaus skonio derliui išauginti.

Kadangi mano sodyboje vyrauja priemolis, vietomis labai suvešėję varpučiai, per kastuvo geležtės plotį iškasu griovius. Dirvožemį sumaišau su šviežiai fermentuota žole. Jos dedu gan gausiai ir palieku gulėti porą savaičių iki daigų sodinimo. Darau taip: šviežiai nupjautą žolę žoliapjove suguldau į juodus atliekų maišus, lengvai paspaudžiu rankomis, kad neliktų oro, užrišu ir padedu saulėtoje vietoje trims dienoms. Atidarius maišą, ji turi kvepėti skaniai, tarsi arbata. Tokia žolė yra pagrindinis ir kokybiškiausias maistas mano pomidorams.

Bent kartą per mėnesį šią arbatą naudoju laistymui. Trečdalį didelio kibiro ar kubilo pridedu fermentuotos žolės, užpilu šulinio vandeniu ir pusdieniui palieku saulėtoje vietoje sušilti. 1–2 l arbatos supilami į 10 l talpos kibirą, įpilama vandens. Ja gausiai liejami daigai. Šiltnamyje tokią arbatą naudoju dažniau, o lauko pomidorus laisčiau tik praeitą karštą sezoną. Pastarieji laistomi tik pirmąjį mėnesį pagal poreikį, vėliau pakanka lietaus ir dirvoje esančios drėgmės.