Lauksime pavasarinių žiedų. Kurie pirmieji?
Nuo senų laikų darželiuose auginama baltoji snieguolė (Galanthus nivalis) pražysta vos pradėjus tirpti sniegui – kovo viduryje arba anksčiau, vos atšyla. Yra kelios aukščiu besiskiriančios veislės, bet įdomiausiai atrodo pilnavidurė ‘Flore Pleno’.
Gerai snieguolės auga nekarštoje vietoje. Dirva turi būti nesunki, puveninga, visuomet apydrėgnė, bet neužmirkstanti. Šios gėlės nemėgsta nei šlapių, nei sausų vietų. Sodinamos rugsėjo mėnesį. Tarp svogūnų paliekami 5–10 cm tarpai, stambiausi sukišami į 10 cm gylį, smulkesni – į 6–8 cm. Vasarą, nudžiūvus lapams, mulčiuojama durpėmis arba kompostu, kad dirva neperdžiūtų. Vienoje vietoje snieguolės gali augti 4–5 metus.
Nelabai paplitusi ankstyva gėlė – pavasarinis erantis (Eranthis hyemalis). Pražysta tirpstant sniegui, beveik kartu su snieguolėmis. Ryškiai geltoną žiedą viršūnėje supa žalių lapų vainikėlis. Veislių nedaug.
Erančiai gerai auga po medžiais, šešėlingoje vietoje ir pusiau paunksmėje. Dirva turi būti apydrėgnė, puveninga ir puri. Netinka sausos, vasarą karštos vietos. Šakniagumbiai sodinami rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Jų iškastų ilgai laikyti negalima, perdžiūvę blogai dygsta. Įsigytus parduotuvėje kelias valandas pamirkykite vandenyje. Tada sodinkite 5–7 cm gylyje kas 10 cm. Rudenį erančiai mulčiuojami durpėmis. Vienoje vietoje jie gali augti 3–5 metus.
Krokų (Crocus) auginama daug ir įvairių. Ne visos veislės yra vienodo ankstyvumo, tarp jų žydėjimo pradžios gali būti 7–10 dienų skirtumas. Ankstyviausi pražysta tirpstant sniegui, kovo pabaigoje.
Krokai nereiklūs, bet jiems tinkamiausia yra puri ir humusinga, gerai vandenį praleidžianti dirva, saulėta vieta arba pusšešėlis. Sodinami rugpjūčio–spalio mėnesiais: stambūs svogūnėliai ‒ į 6–8 cm gylį, o smulkūs – į 5–6 cm. Paliekami apie 10 cm tarpai. Krokus tinka sodinti vejoje. Tai ir puikūs alpinariumų augalai. Vienoje vietoje jie gali augti 2–5 metus.
Nedidelė svogūninių vilkdalgių grupė pražysta labai anksti pavasarį. Dažniausiai ‒ tinklinio vilkdalgio (Iris reticulata) veislės, rečiau – Danfordo vilkdalgiai (I. danfordiae). Jie gerai auga atvirose saulėtose vietose ir lengvame šešėlyje. Dirva puri, puveninga, vidutinio drėgnumo. Kol žydi ir auga lapai, reikalinga nuolatinė drėgmė, bet jokiu būdu ne užsistovintis vanduo. Stambesni svogūnėliai sodinami rugsėjo mėnesį 8–10 cm gylyje, o smulkesni – 6–8 cm. Paliekami 10 cm tarpai. Vilkdalgiams peržydėjus, lapai dar auga ir gan ilgai išsilaiko žali. Juos geriausia iškasti kasmet, lapams nudžiūvus.
