Legendinis ženšenis
Kininis ženšenis (Panax ginseng) – tik viena ženšenių genties rūšis iš aralijinių (Araliaceae) šeimos, o jų botanikai suskaičiuoja 11–12. Bet būtent šis ženšenis įeina į tonizuojamųjų maisto papildų ir kai kurių vitaminų sudėtį. Kitos rūšys taip pat pasižymi vaistinėmis savybėmis.
Visi ženšeniai – daugiamečiai žoliniai augalai. Kininio ženšenio stiebas yra 30–70 cm aukščio. Natūraliose sąlygose Šiaurės Rytų Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Tolimuosiuose Rytuose išgyvena iki 100 metų, bet gamtoje auga labai lėtai. Penkerių metų šaknis retai viršija 1 g svorį, o dvidešimties metų – apie 25 g.
Kad ženšenį galima sėkmingai auginti Lietuvoje, įrodė ne vienas kantrus sodininkas. Būtent kantrus, nes viskas, ko reikia – tai kantriai tenkinti šio augalo poreikius. Didelių plantacijų niekas neužveisė, bet garsiai nesireklamuodami po vieną kitą lysvę žmonės turi iki šiol. Pagarsėjusių ženšenių augintojų yra visai netoli – Baltarusijoje.
Vienintelis ženšenio dauginimo būdas – sėklomis. Šiais laikais jų bet kas gali įsigyti internetu. Pirkti sėklas ir sėti reikėtų rudenį arba žiemą. Pasėtos rudenį lauke jos sudygsta pavasarį arba dar po metų. Gavus žiemą, jas iki pavasario geriausia stratifikuoti šaldytuve ir pasėti kovo–balandžio mėnesį.
Šviežios sėklos, pasėtos iškart surinktos, sudygsta tik po 18–22 mėnesių. Jų daigumas apie 90 proc. Stratifikuotos sėklos sudygsta jau pavasarį. Daigumas mažesnis – 60–70 proc.
Įsigytos sėklos trumpai dezinfekuojamos rausvu kalio permanganato tirpalu ir sumaišomos su drėgnu smėliu (1 dalis sėklų, 4 dalys smėlio). Smėlis turi būti paimtas iš neužterštos vietos, perplautas ir perlietas verdančiu vandeniu. Keturis mėnesius sėklos su juo maišelyje arba dėžutėje laikomos kambario temperatūroje, o vėliau dar keturis mėnesius 0–2 ºC. Kas 2–3 dienas jas reikia pamaišyti, esant reikalui – sudrėkinti smėlį.
Sėti sėklas patartina į 20 cm gylio daiginimo dėžutę. Toks gylis reikalingas, kad augančios šaknelės neįsiremtų į dugną. Jas verta 15 minučių pamirkyti šviesiai rausvame kalio permanganato tirpale, po to nusausinti ir sėti. Sėklos beriamos 4–5 cm gylyje 5 cm tarpais. Užpilamos gerai perpuvusių lapų kompostu. Kol pasirodys ir augs daigai, žemė turi būti puri, vidutinio drėgnumo.
Pirmaisiais metus pasirodo nedidukai, vos 5 cm aukščio trilapiai daigeliai. Kaip ir kiti mažyliai, jie labai jautrūs: bijo kaitros, sausros ir bet kokių pažeidimų. Auginti tokius reikėtų šviesiame pavėsyje, kasdien tikrinant, ar neišdžiūvo žemė. Pirmaisiais metais augaliukas suformuoja apie 0,5 cm storio ir maždaug 3–5 cm ilgio šaknelę su vienu augimo pumpuru viršūnėje. Rudenį, pasibaigus vegetacijai, ją reikia persodinti į nuolatinę vietą.
Vietą suraskite pavėsyje
Ženšenis – unksminis augalas. Jis nemėgsta tiesioginių saulės spindulių ir karšto sauso oro. Lysvės ruošiamos labai kruopščiai. Reikalinga mažai saulėta vieta, bet ir nuolatinis šešėlis netinka. Labai gerai būtų auginti po medžiais, bet jų stiprios šaknys yra rimtas konkurentas dėl vandens ir maisto medžiagų išteklių. Tad sodinti ženšenius galima tik lajos pakraštyje, kur krenta šešėlis. Ir ne visi medžiai tinka. Šešėlis negali būti labai tamsus (eglių, kaštonų ar klevų). Medžio šaknys neturi keroti plačiai paviršiuje. Be to, jis negali stipriai veikti dirvožemio, kaip, pavyzdžiui, daro pušys. Sodininkai įsitikino, kad ženšenio draugystė su obelimis priimtina tiek augalams, tiek ir patiems šeimininkams.
Ne visur galima pasinaudoti tinkamo medžio šešėliu. Atviroje vietoje ženšeniui daromos pastogės iš lentų su kelių centimetrų tarpais. Tada augalas gauna ir truputį saulės spindulių, ir pakankamai šešėlio, ir nereikia konkuruoti su stipresniais varžovais. Stogeliai lysvėms sukalami iš 8–10 cm pločio lentų su 2–3 cm tarpais. Jie pakeliami ant lysvės šonuose įkastų tvirtų kuolų: iš pietinės pusės 80–90 cm aukštyje, o iš šiaurinės – 120–130 cm. Kad stogelio metamas šešėlis visiškai apsaugotų augalus, jis turi išsikišti už lysvės krašto iš pietų pusės apie 40 cm, iš šiaurinės pusės užtenka 15–20 cm. Kartu stogelis saugo nuo stiprių liūčių ir krušos.
Žemės paruošimas – vienas svarbiausių darbų. Patogu prižiūrėti 100–120 cm pločio lysves su 20–30 cm pakeltais, lentomis įrėmintais kraštais. Pirmiausia užtikrinamas geras drenažas: arba lysvė ruošiama šiek tiek nuolaidžioje vietoje, arba 0,5 m gylyje pilamas žvyro sluoksnis. Ir tik tada supilamas lapų komposto ir smėlio mišinys su trupučiu daržo žemės.
Persodinti augalus galima tik rudenį (rugsėjo ir spalio mėnesiais), kai sunyksta visa antžeminė dalis, ir tik jaunus – 1 ar 2 metų amžiaus. Nuolatinėje auginimo vietoje kiekvienam reikia skirti kvadratinės pėdos dydžio plotą – 30×30 cm. Šaknies viršūninis pumpuras turi būti 4–5 cm gylyje. Sodinti augaliukus reikia pasvirusius į rytus. Žiemai viskas užberiama lapais ir paliekama.
Dygstantis ženšenis bijo stiprių šalnų, ištveria tik –3–4 ºC šaltuką. Kadangi pavasarį orai nepastovūs, neskubėkite nuimti lapų mulčio, geriau sutrinkite jį vietoje ir palikite. Neskubinkite augalų dygimo ir augimo. Tik prieš pat šalnas uždenkite daržo plėvele, o orui sušilus dieną ją nuimkite. Nušalę ženšenio lapai tais metais neatauga, šaknies vystymasis sustoja.
Pavasarį pirmas 2–3 savaites pabudęs ženšenis auga labai greitai ir beveik pasiekia savo tikrąjį dydį. Nereikia jokių mineralinių trąšų. Pavasarį ar rudenį galima patręšti medžio pelenais (1 stiklinė išberiama 1 m2 plote) arba užberti 0,5–1 cm lapų komposto sluoksneliu.
Vasarą lysvėje neturi įsigalėti piktžolės. Tik ravėti ir purenti žemę reikia labai atsargiai, kad nepažeistumėte šaknų ar stiebo. Būtina ir reguliariai laistyti.
Žydėti ir nokinti uogas ženšenis pradeda dar po 3–4 metų. Per tą laiką ir jis pats sutvirtėja, ant stiebo išaugina vainiką plaštakiškai suskaldytų lapų. Vasaros pabaigoje ryškiai raudonos uogos vilioja paukščius. Kad strazdai ar kiti smaližiai pirmieji nenuimtų derliaus ir neaplaužytų augalų, kiekvieną viršūnę reikėtų aprišti marlės skiautele arba, jei sėklos nereikalingos, iš viso nuskinti peržydėjusius žiedynus.
Jei norite prisirinkti savo sėklų, uogų nedžiovinkite, o kol minkštos – atsargiai pertrinkite. Tada jas kelis kartus perplaukite supylę į sietelį. Sausai stenkitės laikyti neilgai – vieną kitą dieną, ne ilgiau kaip mėnesį.
Rugsėjį gelsta lapai, nukritusius galite surinkti arbatai. Kotai nukerpami 2 cm aukštyje. Neskubėkite rinkti dar žaliuojančių lapų. Kadangi šaknis auga ir vegetacijos pabaigoje, stenkitės kuo ilgiau pratęsti sezoną: pridenkite prieš šalnas, palaistykite, jei trūksta lietaus.
Ženšenis šaknies viršūnėje turi tik vieną augimo pumpurą, todėl yra lengvai pažeidžiamas. Jei kas nors nulaužia dygstantį augalą, jis tais metais jau nesuformuoja naujo stiebo – šaknis miega iki kitų metų, bet neauga. Be to, jo tyko daug priešų. Pavasarį – tai šalnos ir atsibudusios viską ryjančios sraigės. Vasarą – stipraus karščio bangos, kai oras įkaista per 30 ºC ir trūksta drėgmės. Rudenį – kurmiai, pelės. Nesnaudžia ir po žeme gyvenantys kenkėjai: grambuolių lervos, kurkliai.
Vis dėlto Lietuvoje ženšenį auginti galima ir verta. Kitas klausimas, kiek vertingų vaistinių medžiagų susikaups šaknyse. Nuoseklių tyrimų niekas neatliko. Yra duomenų, kad užsienyje plantacijose auginamų ženšenių šaknys nė kiek ne blogesnės už renkamas natūraliose augavietėse. Manau, kad viskas priklauso ir nuo agrotechnikos, ir nuo orų sąlygų. Ir kiekvienu atveju rezultatai gali labai skirtis.
Ženšenius auginantys sodininkai pastebėjo, kad jie gerai sutaria su miško kelminiais paparčiais (Dryopteris filix-mas). Iš tikrųjų šie augalai neplinta atžalomis, gerai veša tokiomis pat sąlygomis ir sudaro palankų mikroklimatą ženšenio lysvėje. Taigi tarp sodinukų įmaišius vieną kitą papartį, galima tikėtis geresnių rezultatų.
Pixabay nuotr.
