Lengva kaimiška idilė: kaip tokią sukurti?

Tradicinio kaimiško stiliaus sode praktiškumas svarbesnis nei dekoratyvumas, o gėlynai lyg ir pasimeta tarp daržovių lysvių. Laisvojo kaimiško stiliaus sodas yra labiau poilsio ir malonumų vieta. Jis gali būti gražus ir puošnus, bet jokiu būdu ne „išlaižytas“ ir itin tvarkingas. Pagrindinis bruožas – natūralumas, artumas gamtai.
Laisvojo kaimiško stiliaus sode svarbus elementas yra medis. Padovanotas gamtos, jis skleidžia šilumą ir pabrėžia minėtą stilių. Medinė tvora, pinučiai, obeliskas vijokliams, šakų pergolė, mediniai baldai – puikios gėlynų dekoracijos. Tačiau jie negali būti grubūs ar sunkiasvoriai, nes kaimiško stiliaus sode turėtų būti juntamas laisvumas, lengvumas, nerūpestingumas. Poilsio vietos (suoleliai, krėslukai) tebūnie papuoštos minkštomis siuvinėtomis pagalvėlėmis, medžiaginės sudedamosios kėdės – gėlėtais, languotais pledais ir kitais nerūpestingais aksesuarais. Jie sodą padarys dar jaukesnį.
Tipiški aksesuarai – įvairaus dydžio ir formų pintinės, kibirai, laistytuvai, geldos, samanoti vazonėliai. Jie teikia žavesio, svarbių bruožų sodo paveikslui. Kaimiškos sodybos įsivaizduoti be gyvūnų neįmanoma. Jeigu nenorite ar negalite laikyti vištos, katytės ar triušio, pakaks skoningų jų skulptūrėlių.
Didelės vejos – retenybė. Didžiąją sodo dalį užima jaukūs gėlynai, tarp kurių vingiuoja siauroki takeliai. Ypač gražu, kai naudojamos natūralios medžiagos (pavyzdžiui, žvyras, smulkūs akmenukai), kurie vaikštinėjant šiugždės po kojomis. Patrauklūs ir smulkintos žievės takai, ovalios medinės trinkelės, o štai betoninės plytelės netinka. Tiesa, sudėtos be jokios sistemos, įvairaus dydžio, laužytais kraštais, jos sukelia stulbinamą efektą.

Tautybė nesvarbi

Už spontaniškos, lyriškos betvarkės, karaliaujančios kaimiškuose gėlynuose, slepiasi kruopščiai apgalvotas želdinių projektavimas. Augalus parinkite neatsitiktinius – sodinkite tuos, kurie jums labiausiai prie širdies. Jeigu jūs nenorite atsisakyti lysvių, atminkite, kad jos turi virsti ne žemės ūkio plantacija, o subtiliu gurmano sodu, kurio augalai ir skanūs, ir dekoratyvūs.
Nereikėtų pamiršti, iš kur atsirado kaimiškas stilius. Ištakos – senovės anglų sodai, kurie pirmiausia turėjo praktinę reikšmę: juose buvo auginami prieskoniniai žolynai, gėlės, kurių puokštėmis puošti namai. Bet kaimiškas stilius – nebūtinai angliško stiliaus atšaka. Jis populiarus ir Lietuvoje, ir Amerikoje ar Švedijoje. Šis stilius subtilesnis, švelnesnis ir, žinoma, šiuolaikiškesnis, tačiau išlaikęs svarbiausius bruožus – romantiškumą, artumą gamtai.
Jeigu norite, kad jūsų sodas būtų panašesnis į tradicinį lietuvišką, sodinkite ištvermingus augalus, nežūsiančius po pirmosios žiemos. Anksčiau mūsų kaimų sodybose buvo auginamos kvepiančios ir gražiai žydinčios daugiametės: auskarėliai, bijūnai, gaisrenos, šluoteliniai flioksai, kraujažolės, rūtos, viendienės, jurginai, smidrai, kiečiai. Vietoms atsirasdavo ir prieskoniniams, vaistiniams augalams: čiobreliams, raudonėliams, mėtoms, medetkoms, šalavijams. Buvo mėgstami ir jazminų, alyvų, šeivamedžių krūmai, branginami vyresniosios kartos sodinti medžiai.

Nuotaiką kuria linksmos spalvos

Viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip gamtos užmačios, kaimiško stiliaus sode yra kruopščiai apgalvoto plano rezultatas. Vėlesnis kūrimo etapas itin paprastas – augalams suteikiama galimybė kovoti dėl vietos po saule: jiems leidžiama laisvai plisti, sėtis, maišytis.
Kaimiško sodo žiedų spalvos turi būti nuotaikingos, o ne iššaukiančios. Pagrindinės yra vasaros dangaus žydra, geltona kaip saulė ir visų atspalvių raudona (nuo švelnios rožinės iki tamsios violetinės).