Lengvi lyg oras. II dalis

I straipsnio dalyje minėjome, jog esti augalų, kurių augalų žiedai atrodo tarsi rūko skraistė. Jei dar neišsirinkote, kokius sodinsite, pateikiame daugiau pavyzdžių.

Jūros bangų purslai

Lengvas tarsi oras yra sparnuotasis vingiris (Thalictrum delavayi), aplipęs į krantą  besiritančias putas primenančiais žiedais ir pilkšvai žalia lapija. Žiedai šviesūs violetiniai, sudaro stambias purias šluoteles. Veislės ‘Hewitt‘s Double’ stiebai apkibę smulkučiais pilnaviduriais rausvais žiedais su švelniai gelsvais kuokeliais, kurie panašūs į miniatiūrinius burbulus. Jie labai gležni – rodos, net silpnas vėjo pūstelėjimas sudraskys juos į skutelius ar išblaškys į visas keturias sodo puses.

Vingiriai gerai auga šviesiame pusšešėlyje. Dirva turi būti vidutinio drėgnumo ar drėgnoka. Sparnuotalapis, arba Delevajo, vingiris laikomas gražiausia rūšimi. Aukštis apie 100 cm. Žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Žiemai reikia pridengti.

Širdžialapė balža (Crambe cordifolia) ir jos valgoma giminaitė pajūrinė balža (C. maritima) vasaros pradžioje pasipuošia medumi kvepiančiomis baltų žiedų žvaigždelėmis ir džiugina beveik visą mėnesį. Jų pasiskynę sudėsite fėjų karalienės vertą puokštę.

Žydėjimas suprastina pajūrinės balžos maistines savybes, bet daugelis sodininkų mano, kad jos žiedai daug patrauklesni nei skanūs stiebai. Po žydėjimo išryškėja žiedkočių ažūras. Nors ši rūšis panaši į kopūstą, kopūstiniai baltukai jos neniokoja.

Balžos labai dekoratyvios. Kadangi jos išauga iki 0,5 m aukščio, sodindami aplink palikite apie pusmetrį tuščios vietos.

Pavasarinė leukoja (Leucojum vernum) dar vadinama pavasario snaige. Ji panaši į vasarinę (L. aestivum), tik žiedyne mažiau žiedų. Leukojų pasaulis miniatiūrinis, todėl sodo fėjos gali užsinorėti pasimatuoti jų sijonukus ar skraistes. Pavasarinė leukoja žydi balandžio mėnesį, vasarinė – gegužės pabaigoje. Jos panašios į snieguoles, tik visi šeši žiedlapiai vienodo arba beveik vienodo ilgio. Šios gėlės gerai auga po plačialapiais medžiais ir krūmais, kur nėra didelės šaknų raizgalynės. Joms patinka saulė ir dalinis pavėsis, puri, puveninga dirva. Svogūnėliai sodinami rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais.

Fėjas pradžiugins smulkusis katilėlis (Campanula cochlearifolia). Jis užauga iki 10 cm aukščio ir liepos mėnesį žydi svyrančiais varpelio formos žiedeliais. Gražiausiai katilėliai atrodo susodinti grupėmis, alpinariumuose, saulėtose vietoje.

Šilkasparnis debesėlis

Vizualiu ir fiziniu lengvumu niekas nerungs gubojų (Gypsophila). Iš jų žiedų galima sukurti fėjos karūną. Muilinė guboja (G. paniculata) daugiametė, Lietuvoje natūraliai paplitusi pajūrio kopose. Žiedai smulkūs, balti, sudaro dideles gausiažiedes šluoteles, kvapūs. Žydi birželį–rugpjūtį. Šliaužiančioji guboja (G. repens) – dar viena smulkiažiedė gėlė. Ji panaši į muilinę, tik žemesnė. Žiedai balkšvai rausvi. Aukštis 10–25 cm. Tinka alpinariumams. Žydi gegužės–liepos mėnesiais. Abi rūšys atsparios sausroms.

Gubojos mėgsta saulėtą, šiltą vietą, sausą ar apydrėgnę, lengvą, smėlingą dirvą. Dabar išvesta daug gražių veislių, pavyzdžiui, iki 75 cm aukščio pilnavidurė ‘Festival Pink’ ir žemesnė ‘Rosenschleier’. Abi žydi rausvais žiedais, kurie, kaip ir smulkūs lapai, sukuria lengvumo įspūdį.

Pixabay nuotr.