Liepsnojanti juvelyrika
2016 m. 4 spalio d.
Apie ką pagalvojame, išgirdę žodį „kalvis“? Vaizduotė tikriausiai nuneša į paslaptingus gūdžios senovės laikus, tūkstančius metų atgal, į archajiškas kalves, kur žaizdruose raudonuoja geležis ir aidi kūjo skambesys… Ne veltui protėviai kalvius prilygindavo burtininkams: tvirtas ir, rodos, nerangus metalas jų rankose prijaukinamas ir tampa paklusnia medžiaga.
 |
Kalvystė – ne profesija ir net ne darbas. Tai – pašaukimas, amatas, apipintas anglies kvapo, dvasios ir gausybės paslapčių.
KALVYSTĖ IR JUVELYRIKA – PANAŠIOS
Prieš trylika metų tuomet dar Vilniaus Dailės Akademijos studentas Andrius Žiedas nė negalvojo apie kalvystę. Telšių dailės fakultete jis studijavo metalo meną ir juvelyriką, su kuria ir ketino sieti savo gyvenimą. Tik po antro kurso, vasarai pakviestas padirbėti vieno iš Klaipėdos kalvių dirbtuvėse, Andrius kitaip pažvelgė į kalvystės amatą. „Pradžia buvo sunki, – pasakoja jis, – Kai trūksta patirties, tiesiog imti plaktuką ir metalo gabalą, suteikti jam kažkokią formą yra be galo sudėtinga. Juk ne rankomis lipdoma. Vienoje rankoje – metalas, kitoje – kūjis, o tam reikia įgūdžių“.
Rūta Kražauskienė
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ rugsėjo numeryje.
