Mažosios Lietuvos gėlių darželiai
Straipsnis parašytas remiantis autorės surinkta medžiaga ekspedicijose į šį kraštą 1980–1989 metais. Lankytasi Klaipėdos ir Šilutės rajonuose, Neringoje. Tiriant stengtasi išsiaiškinti XX amžiaus 1–4 dešimtmečių gėlių darželių vaizdą.
Bronius Kviklys rašo: „Po 1410 m. pergalingų kautynių ir po 1422 m. Melno taikos, kurios metu buvo nustatytos Lietuvos–Ordino sienos, Klaipėda ir jos sritis nebuvo grąžinta Lietuvai. Tuo Lietuvai buvo padaryta didžiulė žala: didžiulis lietuviškas užnugaris ir priėjimas prie jūros paliktas Ordinui, sau tepasiliekant 20 km pajūrio ruožo be naturalaus uosto. Tuo būdu tuo metu, kai lietuvių karių žirgai pasiekė Juodąją jūrą, didelė lietuvių tautos dalis ir savas pajūris vakaruose 670 metų (iki 1923) paliktas svetimiesiems“ (1). Apie šios Lietuvos dalies, tiek šimtmečių buvusios svetimųjų rankose, gėlių darželius ir norime parašyti. Kur ir kokius darželius sodino lietuvininkės? Kokias gėles augino? Kokiais vardais jas vadino? Kam gėles naudojo?
Gėlių darželis buvo kiekvienoje sodyboje. Lietuvininkės mylėjo gėles. Svetimtaučiai net stebėdavosi tokiu išskirtiniu dėmesiu gėlių darželiui: „Lietuvininkės gėlių darželius prie namo įrengia su didele meile ir skoniu, nes jos yra didelės gėlių draugės. Jos ilgai užtrunka apžiūrėdamos gėles ir su tokiu pakiliu sielos iškalbingumu, kad vokietis net nesuvokia, kaip jos tokiam mažareikšmiam dalykui gali surasti tiek žodžių“ (2). Gėlių darželį sodino dėl grožio: „Dėl namų papuošimo. Ir pasidžiaugti: išeini – gėlės“. Rašytoja Ieva Simonaitytė rašo, kokia atgaiva gėlių darželis yra mergaitėms: „O toksai vakaras darželyje teikia Advei ypatingo malonumo, tikro atsigaivinimo. Nors dar anksti pavasarį, bet jau galima džiaugtis ir gėrėtis savo gėlėmis. Berods, nedaug jų težydi. Bet visos sūdriai žaliuoja. Darželyje matyti žalmedžio, mėtų, rūtų, levandrų ir daug kitų gėlių. Ir: – Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau levandrėlę – niūniuoja sau tyliai Advė“ (3). Darželis buvo labai svarbus. Buvo sakoma, jei nėra gėlių, tai tos sodybos mergaitė ar moteris niekam tikusi, su ja nebus gyvenimo (4). Darželis turėjo būti visą laiką švarus, tvarkingas: „Gaspadinės norėjo turėt gražių žolių prie lango – dėl grožio. Nežinau, kad mūsų kaime kas nebūt turėję. Jei buvo apžėlęs, tai gaspadinė atsiprašydavo (jei kas atėjo), ot, sako, biškį apleistas, nespėjau apravėti, buvo koks svarbus darbas. Gėlių darželį laikydavo tvarkoj. Nerašytas garbės dalykas – arba švariai, arba neturėt. Apžėlęs – nei jis papuošalas, anaiptol, gėdą daro“ (5).
DARŽELIO VIETA. Mažoji Lietuva prie didelių vandenų. Pučia stiprūs vakarų vėjai, todėl lietuvininkės, sodindamos darželį, mažai kreipė dėmesio į kiemo ar gatvės pusę, o žiūrėjo pasaulio šalių. Dažniausiai darželį sodino į pietus nuo gyvenamojo namo, kiek rečiau – į rytus. Klišių kaimo gyventoja Marija Gelžienė sako: „Darželį čia taiso, kur vėjas nenudaužia“ (6). Neringoje darželius sodino į marių pusę: „Gėlių darželiai buvo į marias ir visi alyvom apjuosti“, – teigia preilietis Viktoras Strašinskas.
Gėlių darželį paprastai sodino prie gyvenamojo namo. Atskirais atvejais, jei kam nors buvo mažai vietos prie namo ir norėjo turėti daugiau gėlių, jų sodino dar ir sode – prie takelių ar ten sukasė vieną kitą lysvelę.
Gražina Žumbakienė
Gražinos Žumbakienės archyvo, „Pixabay“ nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. liepos mėnesio numeryje.
