Melsvės – nereiklios sodo puošmenos
Nykštukės ir milžinės
Augalų dydis varijuoja priklausomai nuo dirvožemio ir klimato sąlygų. Pagal dydį melsvės skirstomos į 5 kategorijas: nykštukinės, mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės. Pačios didžiausios melsvės nesunkiai pralenktų vidutinio dydžio rožių krūmus. Jos užauga iki 1 m aukščio ir didesnės, ilgainiui dvigubai išsiplečia į šalis. Ant vieno lapo nesunkiai galima patalpinti visą mažytės melsvės kerelį. Juk pačios mažiausios tėra vos 10–20 cm.
Tinkamai pasodinus, persodinti reikės tik po kokių 10 ar 15 metų. Įsigijus mažą sodinuką, teks bent 3–4 metus palaukti, kol jis suvešės ir atsiskleis visos veislės ypatybės. Jaunos melsvės nuo suaugusių kartais skiriasi ir dydžiu, ir lapų spalva. Gražiausiai atrodo brandūs, ne senesni kaip 5 metų kerai.
Auginimas – be rūpesčių
*Melsvės žinomos kaip pavėsiniai augalai, bet yra nemažai tokių, ypač žalialapių, kurios gali įsitvirtinti ir visiškai saulėtoje vietoje. Augalams su šviesiu lapų viduriu ar pakraščiu reikia šiek tiek tiesioginės saulės. Patariame juos sodinti rytinėje pusėje. Vienspalviams tiks ir saulėta vieta, bet karštą vasarą lapų krašteliai gali paruduoti. Šiek tiek saulės reikia ir geltonlapėms melsvėms, kad įgytų auksinį atspalvį.
Giliame šešėlyje, po medžiais, melsvės auga irgi neblogai.
*Melsvės mėgsta apydrėgnę, puveningą dirvą. Sodinant jas į prastesnę žemę reikėtų įmaišyti nemažai komposto.
*Dauguma melsvių gerai žiemoja neuždengtos. Jaunus augalėlius vertėtų žiemai pamulčiuoti bent plonu durpių sluoksneliu.
*Persodinti ir dalyti kerelius geriausia anksti pavasarį arba rugpjūčio mėnesį. Sėklas užmezga tik kai kurių veislių ir rūšių augalai. Sėjinukai nepaveldi jų savybių, labai lėtai auga, todėl naudojami tik selekcijoje.
*Ligos ir kenkėjai melsvių beveik nepažeidžia. Tik šlapiose vietose, kur pavasarį arba po lietaus užsistovi vanduo, jos gali pūti. Pavasarį lapus kartais apgraužia šliužai ir sraigės.
