• lapkričio 29 d., Sekmadienis

Metalas nemėgsta laukti

Nedidelio namo, įkurdinto soduose, netoli Vilniaus Ribiškių pažintinio tako (Pavilnių regioninis parkas), priestate Evaldas Kapčius ruošia žaizdrą. Netrukus kalvis ims kalti dar vieną pagonišką saulutę. Kaip atrodo šių dienų kalvystės amatas? Kiek išlikę autentiškos kalvystės? Ar domisi ja jaunimas?

 

 

Tarp Liepkalnio kalnų, sustumtų ledynmečio, prabėgo visa kalvio Evaldo Kapčiaus vaikystė. Pradžioje name esančioje dirbtuvėlėje savo laisvą laiką leisdavo Evaldo tėtis, kuriam itin patiko dirbti su medžiu. Nors Evaldo mama ekonomistė, tėtis – inžinierius energetikas, ir vienas, ir kitas jautė potraukį menui. „Aš savo vaikystę prisimenu labai stipriai susijusią su mediniais žaislais. Tėčiui patiko staliaus darbai, kartais jis drožė įvairius medinius žaislus. Aš viską stebėdavau, knibinėdavau, šį tą bandydavau. Mane visa tai labai įtraukė, ėmiau labiau domėtis medžio skulptūra. Kalvystė mano gyvenime atsirado besibaigiant mokslams vidurinėje mokykloje. Anksčiau Aukštutiniame Pavilnyje buvusioje užimtumo mokykloje, turėjusioje kelias amatų sekcijas pradinių klasių mokiniams, man buvo pasiūlyta pabandyti dirbti su vaikais, pažindinti juos su medžio drožėjo amatu. O man viskas buvo įdomu, dirbti su medžiu aš jau mokėjau, tad sutikau. Šioje mokykloje dirbo ir kalviai, vis girdėdavau jų skleidžiamus garsus, knietėjo žvilgtelėti į juos nors akies krašteliu. Durys uždarytos, langai tamsūs, o viduje kažkas dirba. Kai pirmą kartą patekau į vidų, likau sužavėtas: tvyro prieblanda, kala du kalviai. Vienas ėmė ir pakvietė mane pabandyti. Tada nukaliau pirmą gyvenime savo saulę. Pažiūrėję į ją kalviai pasakė – viskas, būsi kalvis. Taip nuo medžio pasukau prie geležies“, – pasakoja Evaldas. Nuo tada šie du kalviai, Egidijus Latėnas ir Rimvydas Derkintis, yra ne tik Evaldo mokytojai, bet ir draugai. Beje, būtent Rimvydas anuomet ir pasiūlė Evaldui stoti į tautodailę. O tuomet būsimasis tautodailininkas pasirinko kalvystę.

 

 

 

Istorinis priekalų kampelis

 

Evaldas Kapčius parodose dalyvauja nuo 1991 m., Lietuvos Tautodailininkų Sąjungos Vilniaus bendrijos nariu tapo 1992 m. 2005 m jam suteiktas ir meno kūrėjo statusas. Anksčiau įstoti į Tautodailininkų sąjungą nebuvo taip paprasta, Evaldas kelerius metus buvo kandidatas, tik po to tapo tautodailininku.

Evaldo Kapčiaus kalviškoje kūryboje dominuoja augaliniai motyvai. „Nors gyvenau su tėvais mieste, dažnai važiuodavome ir pas močiutę, į sodybą vienkiemyje. Kiek pamenu, visada mane supo gamta, ji man patiko, tad augaliniai motyvai mano darbuose atsirado ne šiaip sau, ne iš niekur. Kalvėje be saulių ir kryžių kalu ir interjero bei eksterjero gaminius. Dalyvauju miestų tautodailės renginiuose. Kai įsidarbinau restauracinėse dirbtuvėse Vilniuje, pradėjau dalyvauti rekonstrukciniuose renginiuose, karių stovyklose. Tuomet kažko seno atnaujinimas, atgaivinimas mane itin patraukė, tikriausiai dėl to, kad tas darbo procesas buvo labiau kūrybinis. Teko padirbėti ir kitokį darbą, kur reikėjo tiesiog atlikti užsakymus – šimtais. Man labai nepatiko šis prekybinis-gamybinis procesas, suvaržymai, kūrybos trūkumas“, – prisimena kalvis.

 

 

 

 

Dabartinė Evaldo kalvė praplėsta. „Kai vienu metu tėtis paklausė, ką aš gyvenime noriu veikti, pasakiau, kad būsiu kalvis. Po to, kai įstojau į tautodailę, mes kartu praplėtėme senosios kalvės „rubežių“. Tuo metu turėjau vieną priekalą. Dabar šioje kalvėje viskas pasikeitė, viskas čia ir vyksta: kalimas, idėjų gimimas, čia kartais priimu ir lankytojus. Vaikams labai patinka mano edukacijos, kartais atvažiuoja grupelės iš Valdorfo mokyklos. Karantinas daug ką pakoregavo, o iki jo kalvėje lankydavosi mokiniai. Jiems itin patikdavo kalti vinis iš ruošinukų, paprastai sunkiai sutilpdavome į akademinę valandą, nes vaikai nuolat kažko klausdavo, domėdavosi“, – pasakoja Evaldas.

Dabar kalvis turi nebe vieną priekalą, o daug: kaip pats sako, gal jau daugiau nei reikia. „Priekalų rinkimas man jau irgi savotiškas hobis. Pamatau senesnį, pasitvarkau ir kurį laiką su juo padirbu. Turiu ir kalvės karalių – radau jį tokį nužaliavusį, apsamanojusį, ir atsivežiau. Jis iš maždaug XVIII amžiaus, specifinis tuo, kad skirtas šarvų gamybai. Visos priekalų formos yra ne šiaip sau, ne atsitiktinės“, – sako Evaldas.

Kalvio kolekcijoje daugiausia – švediški ir vokiški priekalai. Turi meistras kalvėje ir istorinį priekalų kampelį, virš jų kabo dar viena retenybė – rankinės gręžimo staklės. Kalvis prisimena pradžioje dirbęs su rusišku priekalu, bet jo atsisakė dėl skardumo. „Šio priekalo plienas atmuša plaktuką; man reikia dirbti, o ne saugotis, kai plaktukas į mane atšoka. Įrankiai pas mane kabo aplink priekalą, kad visada po ranka būtų. Laikausi vienos taisyklės: paėmei įrankį, padėk į vietą. Tuomet visada randu, ko reikia“, – pasakoja Evaldas Kapčius.

 

 

 

Stebima metalo spalva

 

Prieš pradėdamas dirbti, kalvis atitinkamai apsirengia, pasiruošia. Odinė prijuostė apsaugo nuo karščio, taip pat pasitarnauja tada, kai reikia ką nors tarp kojų suspausti; kitokios prijuostės pradega. Dėvima odinė prijuostė nėra lengva, o be jos kalvis dirba su odinėmis pirštinėmis, bet, kaip pats sako, prie visko priprantama, kai darbas mielas.

Pasak pašnekovo, kiekvienas kalvis sau įrankius pasigamina pats. Kiekvienas plaktukas yra tam tikro svorio, formos, parduotuvėje pirktą plaktuką sunku pritaikyti. Evaldas sako, kad plaktuką reikia pajausti – kad jis liptų prie rankų. Replės taip pat turi būti patogios. Prisireikus pagalbininko, Evaldas įjungia pneumatinį kujį. Jis kala panašiai, kaip žmogus su dideliu kūju. Šiuo kūju metalas ištempiamas, jei reikia, paformuojamas. Pašnekovas jį vadina „trečiąja ranka“, be kurios kartais sunkiai galima apsieiti.

 

 

 

 

Kalvio darbas sunkus, dažnai asocijuojasi su stipriu garsu, suodžiais, karščiu. Pasak pašnekovo, tai – viena iš priežasčių, dėl ko kalviai turi mažai mokinių. Kalviams reikalingas geras apšvietimas, bet kartais jie dirba prieblandoje. Evaldas sako, kad per daug ryškios šviesos kalvėje – negerai, tuomet nesimato metalo spalvos. Metalui vėstant, spalva keičiasi, tad kalti galima tik tol, kol metalas oranžinis, raudonas. Metalas nemėgsta laukti. „Šviečiant saulei, ypač renginių metu, atrodo, kad metalas tamsus ir jį jau galima imti rankomis. Nieko panašaus, galima stipriai nudegti. Jei nematai spalvos, metalą gali kalti, kol jo garsas tampa duslesnis. Kai pajuntama Kai įrankis jau ima daužytis kaip metalas į metalą, tuomet vėl reikia kaitinti. Kai metalas yra raudonas, geltonas, jis jau yra plastiškas, galima kalti, tačiau prieš tai reikia žinoti, ką iš to metalo nori pagaminti. Perkaitintas metalas – kaip perminkytas molis, jis pradeda eižėti, trūkinėti, trupėti. Kalant ir kaitinant, kaip žuvies žvynai, atpleišėja metalo oksidai. Kuo daugiau kaitini, tuo metalo struktūra prastėja. Visus gaminius reikia stengtis padaryti per kuo trumpesnį laiką. „Pasitrauk, nekliudyk! Juk matai, kad kalu.“ Taip sakoma viename eilėraštyje, ir tai yra tikra tiesa“, – pasakoja kalvis. Kai Evaldas kala, susikoncentruoja tik į darbą ir net aplinkinių negirdi. O štai renginių metu, jis privalo girdėti ir stebėti aplinką, kad kas nenukentėtų, todėl ten kalti būna gerokai sunkiau. Iš renginių kalvis grįžta visiškai išsunktas.

Pasak pašnekovo, metalas, jei kaitinamas medžio anglyse, įkaista iki 800 °C ir aukštesnės temperatūros. Iš tokio metalo daug kas kalama. Medžių anglis yra švari, neturi priemaišų, dirbant vien su ja kalvėje mažiau suodžių, metale neatsiranda priemaišų. Smulkesnes detales reikia gaminti žemesnėje temperatūroje, akmens anglis tinka, bet reikia atidžiau stebėti gaminį, kad jis nesudegtų, labiau tinka medžio anglis. Evaldas sako, kad, norint reguliuoti temperatūrą žaizdre, jį galima apdėti, pavyzdžiui, šamotinėmis plytomis, tuomet temperatūra sulaikoma ir užkeliama iki tūkstančio laipsnių ar daugiau. Tokioje temperatūroje metalą galima net suvirinti, bet tai yra kaitra, tai – karštis. Evaldas savo kalvėje dirba su akmens anglimi, su ja palaiko aukštą temperatūrą.

 

 

 

Pradžioje – eskizas

 

Evaldas Kapčius sako, kad jo kalvėje nevyksta serijinė gamyba, taigi nėra ir monotonijos. Jis stengiasi daryti gaminius, kurie bus naudojami. „Atiduoti turi tokį gaminį, kad nebūtų gėda. Negaminu metalinių rožių: anksčiau jas kaliau, bet supratau, kad man nepatinka kaldintos gėlės – jos mirusios, tikros rožės sode daug gražesnės“, – šypsodamasis sako kalvis.

Pagoniškos saulutės, krikščioniški kryžiai, taip pat liuteronų kryžiai, tarp kurių nėra vienodų, pasikartojančių; tai – tik dalis mėgstamiausių Evaldo gaminių. „Jei konkretus žmogus manęs prašo kažką pagaminti, aš visada pirmiausia su juo pasišneku, išsiaiškinu, ko iš manęs tikimasi. Tuomet nupiešiu eskizą, antrą kartą susitikus jį parodau, viską suderiname, ir tik tuomet imuosi gamybos. Aš ne visada kalu tai, kas man gražu, stengiuosi įsiklausyti į žmogų: tegul tai būna šiek tiek neteisinga mano atžvilgiu, bet man svarbu, kad užsakovui patiktų“, – sako Evaldas Kapčius.

 

 

 

 

Pasak pašnekovo, metalinį gaminį galima šlifuoti arba nešlifuoti; galima pravalyti metaliniu šepečiu, tada gaminys blizga. Kad neblizgėtų, reikėtų tonuoti vašku, sėmenų aliejumi. Evaldas pastebi, kad nepravalyto metalo atplaišos dažnai ima rūdyti. „Anksčiau senieji kalviai metalą tepdavo bičių vašku, taukais, kad metalas lauke neimtų greitai rūdyti. Kalama juk buvo iš to, kas buvo po ranka, o po ranka mažai ko būdavo, storo metalo iš viso sunku buvo rasti. Tuomet atėjo geresni laikai, atsirado daug tinkamo metalo. Yra nemažai metalo rūšių, tačiau puikios kokybės – ne tiek ir daug. Yra plienai, yra geležys, minkštas, kietas metalas“, – vardija kalvis. Pasak pašnekovo, minkštesnis metalas tinka saulučių, interjero detalių gamybai. Įrankiai gaminami iš kietesnio, kuriame daugiau anglies.

Galima pastebėti, kad Evaldo saulutės, kryžiai daugiausiai yra sukniedyti. „Man labai patinka geležį sukniedyti, jos nevirinti. Kniedyti darbai turi dvi puses: gerąją ir blogąją. Kitą kartą žmogus nesusigaudo, kur yra priekis, kur nugara. Geroji pusė – kai kniedė matosi priekyje, kai priekyje ir visos detalės, nors kai kam ir patinka ta blogoji pusė, jiems ji gražesnė“, – sako kalvis.

 

 

 

Restauravimas – sudėtingas, bet įdomus procesas

 

Kai Evaldas Kapčius įvykdo užsakymą, gaminio atsiimti atvykusį užsakovą jis kartu instruktuoja, kaip reikėtų prižiūrėti, pavyzdžiui, kaldintą kryžių. Jei žmogui nepavyksta, Evaldas nuvažiuoja pats ir parodo, ką ir kaip reikėtų daryti. „Nieko amžino nėra, nestovės metalas šimtmečius. Tenka man kartais ir senuosius kryžius restauruoti“, – sako kalvis.

 

 

 

 

Restauruojant senuosius kryžius, labai svarbu tų senų detalių nepažeisti, kai kurias detales galima atkalti naujai; jei jų trūksta, geriau stengtis tą senąją detalę sutvirtinti nepažeidžiant, nenušveičiant prakaltų griovelių. „Dabar mes kalvėse turime labai daug įrankių, o anksčiau kalviai versdavosi su vos keletu. Tad tuos raštus būtina išsaugoti. Tai – autentiškas kalvio raštas. Dabar su tikra kalvyste „pjaunasi“ štampuotos detalės. Jei žmogus moka virinti, jis surenka tas detales ir suvirina. Tai nėra kalvystė. Bandau kartais pasidaryti ruošinius ir pabandyti atgaminti visą senojo kalvio naudotą procesą. Kartais, norint restauruoti, tenka ardyti senųjų kalvių gaminius, žinoma, jei jie yra surinkti ir juos galima išardyti. Teko man išardyti ir iškniedyti senus sulamdytus Bernardinų ansamblio vartus, siekiant juos atrestauruoti. Kuo daugiau bus išsaugota tokio paveldo, tuo geriau. Aišku, galima kalti, kaip kaldavo senovės meistrai, bet juk negalime stovėti vietoje, turime eiti į priekį, kiekvienas kalvis turi atrasti savo braižą. Štai dėl ko sakau, kad kalvis kalviui – ne konkurentas. Kiekvienas iš mūsų esame išskirtinis, ir tuo visi kartu esame stiprūs. Dėl vieno esu kategoriškas – esu prieš bet kokį kopijavimą. Taip neturėtų elgtis nė vienas kalvis“, – sako Evaldas Kapčius.

 

Tekstas ir nuotraukos – Česlavos Deinarovič

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. spalio mėnesio numeryje.

 

 

 

Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus

Sekite mus

Šiandien

  • Lapkričio 29, sekmadienis.
  • Saulė teka 08:15, leidžiasi 15:59.
  • Mėnulis teka 15:43, leidžiasi 06:54.
  • Mėnulis Dvyniuose 18:16, pilnėjantis, II ketvirtis. Priešpilnis lapkričio 22 d.
  • Butvydė, Daujotas, Iminė.
  • Draugo diena. Tarptautinė solidarumo su Palestinos tauta diena. Advento pradžia.
  • Žiedų dienos. Tinkamas metas sėti iš žiemos gėles (jei nešąla), persodinti kambarinius augalus. Netinkamas metas augalus laistyti, tręšti, vaistinius augalus džiovinti, sandėliuoti.
  • Mįslė: Daug dantų turi, bet nieko nevalgo, kas ? (šukos)

Populiariausi straipsniai

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Ką naudosite dengti augalams žiemai?

Įvykių kalendorius