Miškų apsupta vila

Miško apsuptame kaimelyje, kerinčiame gamtos didybe ir tyla, Audronė Eidukaitė pradėjo kurtis dar 2000-aisiais. Tada seną kaimo namą ir aplink jį esančią žemę pavyko nusipirkti nebrangiai. Deja, visur buvo kalnai šiukšlių, butelių, visokių atliekų; pastatai buvo gerokai apleisti. Tad tvarkytis teko iš esmės.

Kiek galėdama, Audronė stengėsi remontuoti, tvarkyti aplinką. Iš vidutinės mediko algos neįmanoma visko padaryti greitai, todėl permainos vyko pamažu.
Nors namas statytas po karo, viduje lubų būta labai žemų. „Kažin, ar žmonės buvo tokie maži, ar mada tokia“, – pečiais trukteli pašnekovė. Kambaryje lubas nutarta išardyti, atidengiant erdvę iki pat stogo. Ant lubų dar buvo storas sluoksnis spalių. „Gerai, kad troboje buvo milžiniška duonkepė krosnis – joje sudeginome visas atliekas.“
Sienos buvo išklotos storiausiu sluoksniu tapetų, laikraščių, tinko. Viską bevalant, atsidengė kinivarpų išvagoti rąstai. Pradėjęs šlifuoti, meistras juokėsi, kad kai kuriose vietose jau tuoj bus galima pradrožti iki lauko. Beje, sykį atėjęs kaimynas pastebėjo, kad kinivarpų raštai verti dėmesio: „Vokiečiai specialiai medieną visaip sendina, kad atrodytų dešimtmečius stovėjusi. O čia kažkodėl viską paslėpti norite.“
Namo grindys nekeistos, tik nušlifuotos. Net po visų darbų nemalonus puvinio kvapas jose laikėsi dar beveik 5 metus.
Lubų sijos (išskyrus vieną), stogo gegnės liko tos pačios. Pastogės apdailai norėjosi naudoti tradicines dailylentes, bet namuką tvarkęs meistras Jonas pasiūlė kitą variantą. Tam reikėjo atsivežti faneros lakštų ir lentų, kurie buvo tvirtinami kvadratais. Meistrui paklausus, ar šeimininkė norinti ką nors užrašyti, gimė sodybos pavadinimas Vila Elza, sumanytas nuostabios bokserių veislės kalytės Elzos, ištikimos Audronės draugės, garbei. Aukštai, ant sienos, lentelėmis taip pat buvo iškaltas šūkis Fortis Fortuna Adiuvat (lot. sėkmė lydi drąsiuosius). Pašnekovė prisimena, jog buvo kilusi mintis visuose kvadratuose komponuoti ir nuotraukas, bet meistras kiekvieno kvadrato viduje iš lentelių sukūrė ornamentus, puikiai užpildžiusius estetinį planą.
Kiti vidaus apdailos darbai buvo daryti naudojant senas lentas, kad mediena visur būtų tos pačios spalvos. Pusė palėpės palikta kaip atviras balkonas; tik kai sūnus Vincas pradėjo vaikščioti, dėl saugumo teko atvirą dalį uždengti. Užtvarą pavyko padaryti iš ištempto tvenkinių šlaitams sutvirtinti skirto tinklo.
Apdailai daugelyje vietų panaudotos lentų kraštų nuopjovos. „Nuvažiavome kartu į lentpjūvę ir prisirinkome visokių pagaliukų, lyg ir atliekų.“ Panaudojus jas sodyboje, atrodo, lyg būtų specialiai rinktos. Ypač į akis krinta graži durų staktos apkala.

Tekstas – Rūtos Beltienės. Nuotraukos – Česlavos Deinarovič.

Visą straipsnį rasite žurnalo „Mano sodyba“ liepos numeryje.