Mylimų gyvūnų apsupty

Griciūnų kaime, Širvintų rajone, ūkininkaujanti Dalia Ėmužytė ožkų karaliene tituluojama ne veltui: jos ožkų bandoje dabar – apie 600 ožkų su ožiukais. O kur dar avys, arkliai ir visi kiti sodybos gyventojai… Ilgas, nelengvas, duobėtas ir vingiuotas kelias link to, ką dabar yra sukūrusi Dalia, privertė moterį užsigrūdinti. Tačiau lig šiol ji šilta, atvira ir labai, labai linksma. Beje, ir ambicingų idėjų vis dar netrūksta.

Dalios sodybai – tiek pat, kiek sūnui Edmundui: rudenį sukaks 24 metai. „Viską čia patys statėme, vežėme, kelius kasėme, elektrą vedėme, vandenį, absoliučiai viską. O prieš tai gyvenau Vilniuje, Senamiestyje, Jogailos gatvėje. Vėliau šiek tiek teko pagyventi ir daugiabutyje: nuo tada kartoju, kad niekada gyvenime daugiau taip negyvensiu, kai viskas girdisi, – kas apačioje, kas viršuje. Aš geriau bakūžėje samanotoje…“, – linksmai pradeda pasakotis pašnekovė.

Durys paremtos šluota

Pasitaikius progai perkelti senelių žemes į Griciūnų kaimo apylinkes, moteris ilgai nedvejojo. O štai visi aplinkiniai juokėsi iš jos iniciatyvos. „Tuomet buvau jauna ir graži, o visi aplinkui klykavo, ką čia ta jauniklė kaime veiks. Nei kalno, nei pakalnės pradžioje nebuvo, viską savomis rankomis pasidarėme. Kiek mano sukasta, kiek akmenų pritąsyta: dabar visa tai atsiliepia sveikatai“, – pasakoja Dalia. Su vieno mėnesio sūnumi ant rankų į nebaigtą statyti namą moteris atsikraustė viena. Po penkerių metų prie jų prisijungė ir į pensiją išėjusi Dalios mama Pelagija. Kaip dabar pamena pašnekovė, teturėjo tuo metu vieną apšiltintą kambariuką, vietoje durų buvo užtiestas kilimas, kad šaltis neitų, juk vaikas buvo dar mažiukas. Namas buvo apkaltas medinėmis dailylentėmis, įstatytos pačios pigiausios durys, įmontuoti pigiausi langai. Svarbiausia buvo tiesiog persikraustyti.

Pašnekovė sako, kad kai kraustėsi, jau buvo rudens pabaiga, netrukus prasidėjo žiema. Kitame namo gale garaže jau tuomet kūrė ožkyną. Kurį laiką teko gyventi be elektros, pasišviesdavo iš kaimo žmonių pasiskolintomis žibalinėmis lempomis. Kambariuke buvo įrengta krosnis su virykle, šalia stovėjo lova, o į lauką vedusios durys, kadangi buvo ne visai sandarios, neužsirakindavo. „Durys buvo medinės. Jos išbrinko, ėmė blogai darinėtis, teko uždengti kilimu, kad vėjai nešvilpautų ir būtų saugu. Papildomai jas ir šluota paremdavau, kad neprasivertų“, – sako Dalia. Vandens tekdavo su rogutėmis parsivežti iš kaimynų, gyvenančių už poros kilometrų. Taigi, ant pečių krepšys maistui (parduotuvė buvo už 4 kilometrų), ant pilvo kūdikis, įvyniotas į kailius, rankoje rogutės su pririštu bidonu vandeniui, ir pirmyn, mergyt, per pusnis, per sniegą.

Štai taip Daliai teko pradžioje gyventi kaime. Ir nors turėjo puikias sąlygas gyventi sostinėje, apie kurią svajoja daugelis kaimo žmonių, turėjo gerą darbą, nuosavą verslą, moteris atkakliai siekė savo svajonės. Sodybos šeimininkė sako, kad visos moterys, susidūrusios su sudėtingesne situacija, moka susikaupti, mobilizuotis ir atrasti savyje stiprybės; jos atiduoda visas jėgas, bet nepasiduoda. Pasak Dalios, ne kiekvienas vyras galėtų ištverti tokią situaciją nepalūžęs. Vis dėlto reikia siekti savo – jei vienos durys užsidaro, eiti pro kitas, jei ir jos užsidaro, lipti pro langą; atkaklumu, ryžtu galima daug ką pasiekti, – įsitikinusi pašnekovė.

„Po to, kai mane septintą mėnesį nėščią paliko vyras, supratau, kad už save ir savo vaiką ateityje kovosiu pati viena. Buvo sunku, bet kartu man tai buvo postūmis fantazuoti, svajoti. Juk neturėjau niekam atsiskaitinėti, prieš nieką šokinėti, niekam nereikėjo kojinių plauti, barščių virti. Galėjau nevaržoma įgyvendinti savo svajones; jei ne tai, tikriausiai mane būtų užguję, ir aš vargiai ką tebūčiau padariusi, kažin ką pasiekusi. Kai likau viena, turėjau sūnų užauginti be tėvo. Ir nors buvo kandidatų į „draugus“, vos išgirdusi „o kam tau to reikia“, suprasdavau, jog mums ne pakeliui. Nuo tada esu pripratusi nieko už ačiū negauti ir neimti“, – svarsto Dalia.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. balandžio mėnesio numeryje.