Namo sienose – auksinių rugių laukas

Važiuodami viena ilga Dievogalos gatve, atsidūrę jos aklagatvyje kaip Dievo užantyje, kurį net audros ratais apeina, atradome Domanto ir Anolitos Surkių sodybą. Jei nevažiuosite čia tikslingai, o tiesiog užklysite – teks stabtelėti ir žvilgtelėti į sodybos namą. Jis yra tiesiog neeilinis.
Jau seniai moliu tinkuotų šiaudinių namų statybomis užsiimantis ir šioje srityje daug nuveikęs Domantas pradėjo nuo… brolio. Jis buvo pirmasis, kuris leido Domantui pastatyti jam šiaudinį priestatą. Vėliau teko statyti kelis namus kitiems, ir tik 2008-aisiais Domantas pasistatė namą sau.
Domanto pasirinkimas statyti namą Dievogaloje nebuvo atsitiktinis, šie kraštai jam žinomi nuo vaikystės. „Man buvo 3 metai, kai tėtis nusipirko sodybą už kelių kilometrų nuo čia. Aš ten ir užaugau. Mano mama kilusi iš netoliese esančio Tabariškių kaimo, o tėtis kilęs iš Žemaitijos“, – pasakoja Domantas.
Būsimo namo viziją nuo suplanavimo iki statybų visiškai įgyvendino patys šeimininkai. „Kur turėtų būti kambariai, kaip turėtų atrodyti namas ‒ viską sugalvojome patys, tik vėliau architektai pagal mūsų vizijas nupiešė ir jį suprojektavo iki galo“, – atskleidžia Domantas. Karkasinės namo dalys – iš pušies medienos, sienos – presuoti šiaudai, kurie iš vidaus yra dengti iš pradžių rudojo molio tinku (molis, smėlis, žvyras, švendrų pūkai), o paskutinis sluoksnis ‒ baltojo molio tinkas. Iš išorės namo fasado sienos yra tinkuotos kalkiniu tinku, kuris, beje, yra daug atsparesnis aplinkos sąlygoms. Stogas dengtas iš Papės (Latvijoje) atgabentomis nendrėmis.

Česlava Deinarovič

Visą straipsnį apie Surkių sodybą skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ rugpjūčio numeryje.