Nedera persikas. Kodėl?

Įsigijote persiką ir, žinoma, tikitės, kad kitais metais jis pražys ir derės. Tačiau sulaukiate kito pavasario ir matote, kad jis net nebando krauti žiedų. Kodėl persikas neplanuoja žydėti ir derėti? Galimos kelios priežastys.

1. Pasodinote netinkamoje vietoje. Idealu, jei tai saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta, pietinė sodo pusė arba šilta vieta prie namo sienos ar aukštos aklinos mūrinės tvoros. Tokiu atveju sienos papildomai atiduoda sukauptą šilumą vėsesnę dieną. Gerai, jei auga priesmėlyje arba priemolyje. Blogai, jei persikas pasodintas atviroje, vėjuotoje vietoje prie vandens telkinio. Netinka jam molinga arba durpinga žemė.
2. Auga didelių medžių pavėsyje. Jokiu būdu netinka taip auginti. Vasarą pavėsyje augančių persikų, ypač jaunų, naujai užaugę ūgliai nespėja sumedėti ir ant jų nesusiformuoja žiedinių pumpurų, o juk tai būsimo derliaus garantas.
3. Netręšiate. Kiekvienų metų pavasarį purendami pomedžius, patręškite trąšomis su azotu ir mineralais, rudenį – kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis. Organinėmis trąšomis galima tręšti tik pavasarį, kas 2–3 metus.
4. Tinkamai negenite. Persikus privaloma genėti. Svarbu atminti, kad jie žiedinius pumpurus krauna ant vienmečių ūglių. Medelis turi būti ne aukštesnis nei 3 metrai, lajos plotis – ne didesnis nei 2,5 metro. Negalima leisti sutankėti lajai, būtina išpjauti visas į vidų augančias šakeles. Pavasarį senesnes šakeles reikia stipriai nugenėti, palikti tik maždaug 30 centimetrų ilgio. Toks genėjimas stimuliuoja jaunų ūglių augimą. Liepos pradžioje šiais metais užaugusiems ūgliams nugnybiamos viršūnės. Tuo metu jie dar nesumedėję ir lengvai nugnybiami pirštais. Tokie ūgliai per likusią vasaros dalį gerai sumedėja, žiemą neapšąla ir ant jų gausiai formuojasi žiediniai pumpurai.