Nereiklūs ir puošnūs ožekšniai. I dalis

Vasara jau persirito į antrąją pusę, todėl vis dažniau sode ir gamtoje džiaugiamės ne žiedais, o vaisiais. Derlių mes paprastai laikome valgomu dalyku, bet augalai vaisius nokina ne mums, valgytojams, o stengdamiesi pratęsti giminę. Tad, nors ir labiau vertiname valgomas uogas ir vaisius, kartais vertėtų ne skubėti ragauti, o tiesiog pasimėgauti jomis – juk gamtoje galima rasti tiek daug nevalgomų, bet gražių ir puošnių. Šio rugpjūčio dendrologinė tema – ožekšniai, jų originalūs vaisiai, šakelės ir lapai, auginimas ir priežiūra.

Ožekšnis priklauso smaugikinių šeimai (Celastraceae) šeimai, kurios pavadinimas skamba gan šiurpokai. Iš tiesų ne tik gyvūnijos, bet ir augalų pasaulyje netrūksta tokių, kurie konkurentus tiesiog užsmaugia. Ožekšniai savo vietos po saule ieško kitais, ne tokiais drastiškais būdais. Lietuvos pamiškėse savaime auga dvi rūšys, o kitos yra kilusios iš svetur. Susipažinsime su dažniausiai pas mus augančiomis arba auginamomis.

Europinis ožekšnis

Europinis ožekšnis (Euonymus europaeus) – gan dažnas mūsų miškuose medelis, užaugantis iki 6–7 m aukščio ir dažnai turintis keletą kamienų. Pati įdomiausia šio augalo dalis yra sėklos ir jų dėžutės. Sėklų nameliai sudaryti iš keturių briaunotų skyrelių, t. y. keturlizdžiai, ir yra skaisčiai raudonos spalvos. Pačios sėklos nedidukės ir neišvaizdžios, bet turi puošnius drabužėlius – ryškiai oranžinius minkštus apysėklius. Dar reikia pridėti, kad šie gausūs žibintuvėliai kybo ant kotelių, todėl rugpjūčio antroje pusėje, kai pradeda nokti ir spalvintis, atrodo tiesiog nuostabiai. Tad ožekšnį verta auginti vien dėl šių unikalių puošmenų, kurių nesupainiosi su jokio kito augalo. Tiesa, ne tik vaisiai, bet ir visas augalas yra nuodingas, nors ir ne mirtinai. Jo, žinoma, geriau neragauti.

Pavasarį ir vasarą europinis ožekšnis niekuo neišsiskiria iš kitų miško augalų. Žali lapai pailgi. Žiedai gelsvi, gan smulkūs ir neišvaizdūs, pradeda skleistis pavasario pabaigoje. Jaunos šakelės būna žaliai violetinės ir šiek tiek briaunotos. Augalas nėra ilgaamžis, gyvena apie 50 metų. Rudenį ant žemės pabirusios sėklos dažniausiai sudygsta arba kartais jas išplatina paukščiai, kurie susigundo ryškiomis spalvomis ir pačiupę paslepia kur nors miško paklotėje, o vėliau pamiršta, tad pavasarį sėklytės džiaugsmingai sudygsta. Europinis ožekšnis mėgsta augti gan derlingose ir drėgnokose dirvose, gerai jaučiasi pavėsingose vietose, nebijo šalčio ir sausros. Žievė kartais vartojama gydymui, o sėklų dėžutės – geltoniems dažams gaminti.

Dekoratyviniuose želdynuose dar auginama ‘Albus’ su baltomis sėklų dėžutėmis, ‘Aucubabaefolius’ geltonai išmargintais lapais ir kitos veislės.

Karpotasis ožekšnis

Karpotasis ožekšnis (E. verrucosus) labai panašus į europinį ir auga panašiose vietose. Juos abu galima atskirti pagal aukštį. Karpotasis yra gerokai mažesnis krūmas ir siekia apie 2–2,5 m. Vardą jis gavo dėl smulkių tamsių karpučių, gausiai aplipusių šakeles. Dar šie augalai skiriasi sėklomis – karpotojo jos būna juodos, blizgančios, ir praplyšus dėžutei per siūles pakimba ant ilgesnių siūlelių. Šis ožekšnis taip pat mėgsta drėgnokas gan derlingas dirvas ir net geriau nei europinis jaučiasi medžių pavėsyje. Jis taip pat yra nuodingas, todėl spalvingomis sėklų dėžutėmis gėrėkitės neliesdami. Dekoratyviniuose želdynuose šis ožekšnis neauginamas.

Pixabay nuotr.