Nuodingieji žavuoliai žalčialunkiai

Anot senovės graikų legendos, nimfa Dafnė, bėgdama nuo ją persekiojusio Apolono, pavirto lauramedžiu. Karlas Linėjus 1753 metais į savo monografiją „Mantisa Plantarum“ įtraukė 10 vienos genties augalų ir juos pavadino Daphne. Mat jų lapai panašūs į lauramedžio. Vieną rūšį taip ir pavadino: Daphne laureola – lauralapis žalčialunkis. Lietuviškai šią gentį vadiname žalčialunkiais, nes visi jie yra daugiau ar mažiau nuodingi.

Žalčialunkių gentyje yra 50–95 rūšys, augančios Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Australijoje. Šiaurės Amerikoje introdukuotos ir plinta dvi rūšys. Didžioji žalčialunkių rūšių dalis – Kinijos endemai. Europoje, įskaitant Kaukazą ir Kanarų salas, randama 15 savaiminių, o botanikos soduose ir dekoratyviniuose želdynuose – dar ne mažiau kaip 13 natūralių rūšių, per 13 hibridų ir ne mažiau kaip 60 veislių.

Lietuvoje savaime paplitusi viena rūšis – paprastasis žalčialunkis ir kartais aptinkamas jo baltažiedis varietetas. Kviečiame susipažinti ir su kitomis rūšimis, kurios gali būti auginamos Lietuvoje.

Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. kovo mėnesio numeryje.

G. Xulescu, „iVerde“ / „Perennial Power“, Isidre Blanc nuotr.