Paparčių magija sutverta šešėliui
Įdomią lapiją turintys paparčiai tamsesniam kampeliui įkvepia gyvasties. Šių augalų formos labai skirtingos, todėl juos galima naudoti įvairiausioms sodo dizaino idėjoms įgyvendinti. Ten, kur patenka mažai saulės spindulių, auga specifinė flora, pavyzdžiui, papartynas. Ūksmingų miškų augalams reikalingas dalinis arba visiškas pavėsis. Juos galima sodinti po medžiais, tarp aukštų krūmų, šiaurinėje namo pusėje. Paparčiai suteikia sodams magiškumo.
Žaliojoje sodo svetainėje – kontrastingų formų lapai
Kuo mus keri pavėsingi kampeliai? Augalų lapija ir tekstūros yra pagrindinis sodo dizaino elementas. Žiedų būna mažiau, tačiau šį trūkumą su kaupu atperka šviesos ir šešėlių žaismas, išryškinantis lapų grožį ir įvairovę. Paparčiai sukurti šešėliui. Žavesio jiems suteikia ne tik nuostabi lapija, bet ir sena kilmė – protėviai augo Žemėje prieš milijonus metų, kai žmogaus dar nė nebuvo. Lapų forma, dydis ir įvairiausi žali atspalviai charakterizuoja kiekvieną rūšį. Paparčiai nežydi ir vietoj sėklų sporangėse, apatinėje lapų pusėje, subrandina sporas. Dažniausiai sporangės išsidėsto eilėmis, tik kai kurių rūšių augalų jos yra nereguliarios. Iš subrendusių sporangių byra lengvutės ir smulkutės kaip dulkės sporos. Jų būna labai daug. Iš sporangių išauga plokštelės pavidalo polaiškiai.
Tarp daugybės paparčių yra ir žemaūgių (5–20 cm), ir gana aukštų (apie 120 cm). Kai kurie iš jų kompaktiški, kiti – platūs. Vieni visžaliai, kiti rudenį keičia spalvas. Kai kurie paparčiai auga tik pavėsyje, kai kurie – pusšešėlyje, o dar kiti, jeigu pakaks drėgmės, – ir saulėtoje vietoje.
Stambūs paparčiai sodinami pavieniui (soliteriai) arba grupėmis, atsižvelgiant į sodo planą. Smulkesnieji turėtų sudaryti didesnes ar mažesnes grupes arba derinami su kitais daugiamečiais pavėsio augalais, kad išryškėtų jų formos. Plunksniškų lapų vėduoklės turi raminamąjį poveikį ir suteikia aplinkai mistiškumo. Šiems miškų gyventojams dažnai nepelnytai tenka vargti nuošaliuose kampeliuose, tačiau jie yra labai dekoratyvūs.
Sodindami atsižvelkite į tai, kaip jie auga gamtoje
Visi paparčiai mėgsta derlingą, puveningą ir drėgną dirvą. Jie, kaip ir daug kitų pavėsio augalų, yra mezofitai. Vadinasi, paparčiai – išeiviai iš miško, kur dirva būna derlinga, šiek tiek didesnio rūgštingumo. Tad pasistenkite augalams sudaryti kuo panašesnes sąlygas. Ypatingą dėmesį skirkite mulčiui. Jis aprūpins maisto medžiagomis ir padės reguliuoti temperatūrą prie šaknų. Mulčias turi būti tinkamas – neleiskite paparčiams dusti po storu nukritusių lapų sluoksniu. Tai gali sukelti augalų ligas ar net žūtį.
Papartynas po medžiais – nedidelė miško kopija. Žinoma, ne tikro, nes kur pamatysi paparčius po sena obelimi ar dekoratyviniu medžiu. Tačiau formos ir augimo būdas beveik tokie patys: jiems leidžiama plisti ir užimti beveik visą lysvaitę, susimaišyti su kitais žolynais. Medelių kamienai turi būti natūraliai išlinkę, o krūmų šakos svyra į šalis. Tad papartynas po jais atrodys natūraliai.
Visi paparčiai gražiai atrodo prie didelių lauko akmenų, ant akmeninių sienelių. Kelis patikusios veislės arba rūšies kerus pasodinkite prie pat akmenų arba tarp jų – patrauks žiūrovp, mėgstančio natūralų apželdinimą, dėmesį. Pavasarį šviežios žalumos fone besiskleidžiantis papartis dailiai atrodo greta žydinčių svogūninių gėlių.
Smarkiai plintantys paparčiai derinami su tokiais pat kaimynais. Puikiai jie atrodo ir prie vandens telkinio krašto, tik reikėtų patikrinti dirvos drėgnumą ir pasirinkti rūšį.
Pixabay nuotr.
