Paprasti, bet ne prasti sidabrakrūmiai
Apie paprastuosius sidabrakrūmius, arba krūmines sidabražoles (Potentilla fruticosa L.), sunku pasakyti ką nors naujo: ne kartą apie juos rašyta, beveik visi skaitė, dauguma pažįsta, nemažai kas augina, nei egzotika, nei retenybė… Vis dėlto dar kartą atsigręžkime į juos, nes tai toks vertybių rinkinys vienoje vietoje, kokį kitur kažin ar rasi.
Ilgiausiai žydintys krūmai
Žydėjimo trukme sidabrakrūmiai lenkia visus krūmus, augančius mūsų platumose. Pirmieji žiedai išsiskleidžia gegužės pabaigoje, paskutinius nušaldo spalio pabaigos šalnos. O jei netikėtai iškrenta ankstyvas pirmasis sniegas, augalai neišsigąsta – kantriai luktelėja, kol vėsi rudens saulė jį nutirpdys, ir žydi toliau. Gražiausi jie būna ankstyvą rudenį, atvėsus orams, – tada suspindi visu ryškumu. Vasarą kaitrioje saulėje žiedai labai gausūs, bet šiek tiek pablukusių spalvų: raudona tampa oranžine, oranžinė – geltona, rausva išblykšta iki beveik baltos.
Panašumas ir įvairovė
Gana dažnai auginami keliasdešimties veislių augalai, o iš viso žinoma daugiau negu šimtas. Visi sidabrakrūmiai yra neaukšti, tankūs pusrutulio, kupsto ar ovalo formos krūmai. Visų jų lapai smulkūs, plunksniški, o mažutes rožytes primenantys žiedai nedideli, balti arba šiltų spalvų.
Vis dėlto rasime ir gausybę dešimčių veislių skirtumų. Vieni krūmai nesiekia nė pusmetrio, kiti išsistiebia kone iki 1,5 m aukščio. Kai kurie yra stačiomis šakomis, kiti – puslankiu linkstančiomis į šalis. Lapai dažniausiai sodriai žali, bet būna šviesesnių ir tamsesnių, su pilku atspalviu ir sidabriškai plaukuotų… Žiedų skersmuo nuo 2 iki 5 cm. Jie sudaryti iš 5 ovalių vainiklapių, bet ir forma šiek tiek skiriasi. Žiedai būna įvairiausių spalvų ir atspalvių, išskyrus mėlyną ir violetinę: nuo ryškiai raudonos iki šviesiai rausvos, nuo skaisčios oranžinės iki gelsvos ir kreminės.
Be kaprizų
Šie krūmai tokie nekaprizingi, kad tarsi specialiai skirti naujokams sodininkams ir visiems, kurie neturi laiko ar noro kasdien krapštytis sode. Nedideli, lengvai pasiekiami, nedygliuoti, nenuodingi…
*Sidabrakrūmiai gerai auga atvirose saulėtose vietose, beveik visose dirvose, išskyrus itin sunkias ir užmirkstančias. Labai derlinga dirva arba gausus tręšimas ne į naudą – jie tada vešliai auga, bet menkiau žydi.
*Ligų ir kenkėjų retai pasitaiko, kartais kiek pakenkia miltligė ar amarai.
*Aplaužyti ar netyčia nušienauti krūmai greitai atželia.
*Sidabrakrūmiai pakantūs aplinkos užterštumui ir sausroms.
*Mūsų vasaromis dirvoje augančių krūmų laistyti beveik netenka. O jei jau prireikė – nepilkime vandens „ant galvos“, nes nuo to šakelės ima juoduoti.
*Lietuvoje žiemoms sidabrakrūmiai atsparūs, dengti nereikia.
*Vienintelis būtinas priežiūros darbas, jei norime, kad mūsų sidabrakrūmiai gausiai žydėtų daug metų, – genėjimas. Reikėtų kasmet ar kas porą metų vėlyvą rudenį arba labai ankstyvą pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, prie pat žemės iškirpti po kelias seniausias šakas. Tuo pačiu metu galima pašalinti ir gausiai žydėjusių šakų viršūnes su sausais žiedynais – tai nebūtina krūmų sveikatai, bet pagerina estetinį vaizdą.
Štai ir visi darbai. Žinoma, labiau lepinami (mulčiuojami, retkarčiais patręšiami) sidabrakrūmiai atsidėkos gausesniais žiedais.
Pixabay nuotr.
