Paprasti ir nepaprasti sukiliai
Maždaug prieš 15 metų sukiliai buvo taip išpopuliarėję, kad žvilgsnis į juos atsiremdavo kiekvienoje gėlių parduotuvėje. Dažniausiai auginti prie kokosų pluoštu dengtų kuoliukų, kad stiebai kiltų aukštyn ir jie užimtų mažesnį plotą.
Viena ar dvi rūšys?
Tikriausiai nedaug augalų turi tiek daug tarptautinio vardo sinonimų. Sukiliai (Epipremnum) buvo vadinami Monstera, Philodendron, Pothos, Rhaphidophora, Scindapsus. Kartu su epitetais vardų būtų per 40. Scindapais (Scindapsus) kartais vadinami ir dabar.
Sukilių gentyje šiuo metu botanikai suskaičiuoja apie 15 rūšių. Tai Pietryčių Azijos, Indonezijos augalai, kai kurių rūšių paplitimo arealas siekia Šiaurės Australiją. Kelios rūšys natūralizavosi Naujojo pasaulio atogrąžose.
Dvi panašios rūšys, augančios panašiomis sąlygomis, ilgai buvo laikomos viena – plunksniniu sukiliu (E. pinnatum). Šis augalas savo tėvynėje, Azijos ir Indonezijos atogrąžų miškuose, yra labai stambi liana, užauganti iki 40 m aukščio. Subrendusių augalų lapai plunksniškai suskaidyti, 40–60 cm ilgio. E. aureum užauga apie 20 m aukščio, bet lapai dar stambesni, iki 1 m ilgio. Kadangi sukiliai žydi itin retai, tik ištyrę žiedus botanikai pastebėjo šių rūšių skirtumus.
Vazonuose auginami turi tik juvenilinius lapus. Šie yra širdiški, iki 15–20 cm ilgio. Tik labai retai dideli augalai išleidžia lapus su vienu kitu įskilimu lakšte, todėl jie nė iš tolo neprimena galingų lianų atogrąžų miške. Stiebai geromis sąlygomis ištįsta iki 10 m aukščio.
Neteisinga sukilius vadinti vijokliais. Šios lianos nesiveja, bet laipioja atramomis, prie jų prisitvirtindamos orinėmis šaknimis. Atogrąžose geriausios atramos yra didelių medžių kamienai, o drėgname ore lianų orinės šaknys greitai auga ir prisitvirtina prie bet kokio rupesnio paviršiaus.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. spalio mėnesio numeryje.
Rūta Beltienė
„Shutterstock“ (1), „Flower Council“ (4), „Proven Winners“ (5) nuotr.
