Paprasti molingos dirvos gerinimo būdai

Molingą, sunkią dirvą žmonės laiko nelaime, nes gerinant ją, sodinant augalus tenka įdėti nemažai pastangų. Jie netgi šiek tiek pavydi tiems, kurių soduose dirvos lengvos, smėlingos. Bet jeigu jūs galėtumėte pasiteirauti augalų, kuri dirva geresnė, atsakymas būtų vienas: daugumai patinka priemolis su daug maisto medžiagų ir humuso.
Nuo struktūros priklauso daugelis dirvos savybių. Ji turi nemažos įtakos organinių ir mineralinių junginių kaupimuisi ir pasiskirstymui, drėgmės ir oro santykiui. Lengvas priesmėlis ir smėlis gerai praleidžia vandenį ir orą, greitai įšyla, lengvai įdirbami, bet sukaupia mažai drėgmės. Jie neturtingi humuso ir maisto medžiagų, veikiami vėjo ir vandens erozijos. Sunkios priemolio ir molio dirvos praleidžia mažai drėgmės, lėtai įšyla, sunkiai įdirbamos, tačiau turtingos humuso ir maisto medžiagų.
Atlikite paprastą testą. Iš gilesnio, šviesesnio dirvos sluoksnio paimkite saują žemės ir rankomis suformuokite ritinėlį. Iš sunkios žemės lengvai jį padarysite lygų ir susuksite žiedą. Ant rankų liks tik pavienių grūdelių. Smėlingą dirvą atpažinsite iš stambesnių grūdelių gausos. Be to, masę lengva susmulkinti. Ritinėlio iš jos sausos nepadarysite. Priemolis riebus, tačiau „dešrelė“ sutrupa, o perlaužus matomos aštrios briaunos. Smėlio jame nedaug.

Kaip trūkumus paversti privalumais

Gryname molžemyje, kuriame gausu smulkių dalelių, ertmės (čia gerai laikosi vanduo) yra labai mažos. Sunki dirva susiguli, todėl praleidžia per mažai oro ir kaupia drėgmę. Džiūdama ji trūkinėja, skeldėja ir gali pažeisti augalų šaknis. Norint šį trūkumą kompensuoti, molingas dirvas reikia nuolat purenti, praturtinti humusu. Jei rudenį giliai sukasime, oro pateks daugiau.
Molingą dirvą, priešingai negu smėlingą, reikia pagerinti, kad taptų puresnė. Į ją galima įmaišyti smėlio. Kuo tokios žemės  naudojama daugiau ir kuo giliau įterpiama, tuo geriau. Dirva frezuojama kuo giliau. Užberiamas kelių centimetrų storio rupaus smėlio arba smulkaus žvyro sluoksnis ir vėl frezuojama. Po to pilamos organinės trąšos – durpės arba kompostas. Šitaip pagerinamas 30–40 cm storio viršutinis sluoksnis. To visiškai pakanka daugiamečiams žoliniams, svogūniniams ir vienmečiams augalams. Sodinant pavienius medžius ir krūmus, iškasamos gilesnės duobės ir į jas įberiama durpių ar komposto. Metams bėgant, šių augalų šaknys skverbiasi vis gilyn.
Ne mažiau veiksmingi sideratai. Juos rekomenduojama sėti molio ir priemolio dirvose. Lubinai, liucernos, dobilai, rapsai, garstyčios, vikiai supurena jas šaknimis ir pagerina derlingumą. Rudenį žaliosios trąšos apariamos ir viršutiniame sluoksnyje susidaro humusas.
Beje, kai kurie sodo augalai puikiai sugyvena ir veša niekuo nepagerintame priemolyje. Tokių yra netgi daugiau negu smėlingų dirvų gyventojų.