• gruodžio 1 d., Penktadienis

Pareik, rugeli, į namus

Besibaigianti vasara papila gausybę vandens, saulės ir kitų gėrybių. Ji dovanoja mums pirmą naujo derliaus grūdą, dovanoja ir šventę jam apdainuoti. Seniau rugelis buvo labai branginamas ir gražiausiais vardais vadinamas. Kad nė grūdelis nenubyrėtų žemėn, veždami į kluoną senoliai vežėčiose paklodavo maršką. Pirmuosius rugius pjautuvais pjovė moterys, šeimos sergėtojos. Jos išeidavo į laukus pasipuošusios, tęstines rugiapjūtės dainas dainuodamos. Pjautuvais nukirstų rugių pėdais buvo dengiami stogai. Vėliau imta kirsti dalgiais. Parriedantį vežimą prie vartų pasitikdavo šeimininkė su į drobulę įvyniotu duonos kepalėliu, kurį padėdavo ant „svečio“ – pirmojo rugių pėdo, apkaišyto gėlėmis ir pastatyto garbingiausioje klojimo vietoje. Iš pagarbos rugiui, kad duonelės šeimyna nestokotų, po pirmojo vežimo ratais paklodavo staltiesę. 
Veždami pirmąjį rugių vežimą, senoliai vengdavo kalbėti: kad pelės pėdų nekapotų. Išvalę klojimą, jie visuose kampuose padėdavo po akmenį (tegul pelės juos neša) ir iškaišydavo pelynais. Šiukšles išveždavo į rugieną kaip padėką žemei už derlių. Paskutinį pėdą iš gubos į vežimą kraudavo moteriškais drabužiais apsivilkę vyrai, o nupintą varpų vainiką įteikdavo šeimininkei: duona – kaip motina, jos kepimas patikėtas tik moteriai.
   

guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus

Šiandien

Populiariausi straipsniai

Sekite mus

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Kaip gaunate „Sodo spalvas“?

Įvykių kalendorius