Pasidaryk pats: upelio įrengimas sode

Kiekvienas upelis turi turėti šaltinį aukščiausiame taške, vagą ir žiotis. Jis, kad atrodytų natūraliai, turi vingiuoti, būti apžėlęs įvairiais augalais, su keliomis platesnėmis vietomis, kur tekėtų lėtai, ir keliomis kaskadomis, kur bėgtų greitai.
Planuodami upelį pirmiausia įvertinkite reljefą. Ant žemės patieskite ilgą žarną, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti vagą. Paprasčiau kasti upelį įvairaus reljefo sklype. Jei jis lygus, kaskadas ir krioklius teks formuoti patiems. Lengviausia priversti vandenį tekėti vaga, kuri palaipsniui gilėja. Jau esant 1–2° nuolydžiui, jis bėga pats.
Vagoje nepatartina daryti daug krioklių ar kaskadų. Didžiausia kaskada turėtų būti iš karto už šaltinio. Toliau einančios upelio vagos minimalus nuolydis turi būti 1°, kad vanduo iki žiočių tekėtų lėtai.
Upelis kasamas bent 5 m ilgio. Dažniausiai upeliai daromi kur kas ilgesni. Vidutinis plotis apie 50–90 cm, o gylis nuo 10 iki 40 cm (mažėja krantų link).

Suplanavome, o dabar – kasame

Turint aiškų planą galima kasti upelio vagą. Pradėti patartina nuo žiočių ir palaipsniui kilti į viršų. Rūpestingai išlyginamas paviršius, išrenkamos šaknys, akmenys ir kitkas, kas galėtų suardyti plėvelę ar sutrukdyti išdėstyti paruoštus elementus. Aukštesnius krantus ir pylimus patartina sutvirtinti medinėmis lentomis. Iškastos žemės tiks kaskadoms ir kriokliams.
Paruoštą upelio vagą galima iškloti PVC plėvele, įsigytais ir paruoštais elementais ar išlieti iš betono.

Dirbtinis upelis nuo natūralaus skiriasi tuo, kad jame vanduo juda uždaru ratu. Be to, reikalinga pompa, kuri surinktų vandenį žemiausiame taške ir pumpuotų šaltinio link. Žarna užkasama po žeme išilgai vagos. Ji ir pompa paslepiamos po akmenimis, žemėmis ir augalais.
Dar vienas elementas – kriokliai. Vanduo čiurlena per 10–12 cm slenkstį, o tai dar viena atrakcija. Kaskadoms galima naudoti natūralius plokščius akmenis. Jie dedami ant iš anksto padarytų smėlio laiptelių. Tarpusavyje akmenis galima sujungti betonu, kad nejudėtų.

Upelio augalija

Upelio apželdinimas – bene maloniausias ir vienas iš paskutinių darbų. Tekančiame vandenyje augs pelkiniai žinginiai (Calla palustris), pelkinės purienos (Caltha palustris), strėlialapės papliauškos (Sagittaria sagittifolia), upelinės veronikos (Veronica beccabunga). Žemė turėtų būti molinga.
Pelkėtuose ir drėgnuose krantuose galima sodinti raudonąsias žiognages (Geum rivale), plačialapius švendrus (Typha latifolia), kardalapius (Iris kaempferi), sibirinius (I. sibirica) ir geltonuosius (I. pseudacorus) vilkdalgius, balines neužmirštuoles (Myosotis palustris), paprastuosius burbulius (Trollius europaeus), paprastąsias raudokles (Lythrum salicaria), šliaužiančiąsias šilinges (Lysimachia nummularia), pelkinius papartulius (Thelypteris palustris).