Pavasarinių augalų šėlsmas. I dalis

Po pirmųjų, pačių ankstyviausių pavasarinių augalų, žydėjusių ar tebežydinčių dažniausiai baltais ir geltonais žiedais, skuba nubusti ir tie, kuriems reikia šiek tiek daugiau šviesos (ilgesnės dienos) ir šilumos.

Plautės

Dar nebaigus žydėti plukėms ir žibuoklėms, tarp jų žiedų skleidžiasi įvairiaspalviai plaučių žiedynai. Plautės (Pulmonaria) – agurklinių (Boraginaceae) šeimos augalų gentis, kurioje yra 12 rūšių. Lietuvoje auga 3 rūšys. Siauralapė plautė (P. angustifolia) reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vaistinė plautė (P. officinalis) taip pat labai reta. Tamsioji plautė (P. obscura) dažniausiai aptinkama Lietuvos miškuose, krūmuose, kur dirvožemis humusingas, trąšus ir šlapias.

Genties vardas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio pulmon ‘plaučiai’. Mat augalas liaudies medicinoje buvo vartojamas plaučių ligoms gydyti. Šiai genčiai priklauso žoliniai augalai, apaugę liaukiniais plaukeliais ir turintys šliaužiantį šakniastiebį. Pavasarį iš šakniastiebio pumpurų susidaro lapų skrotelė. Skroteliniai lapai yra gerokai stambesni už stiebinius. Žiedų vainikėlis iš pradžių būna rožinis, vėliau violetinis, žydras arba mėlynas. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Vaisiai – maži riešutėliai.

Yra hibridų, veislių ir formų, turinčių įvairesnių atspalvių žiedus, margus lapus ir kitas dalis, tad jie neretai auginami darželiuose, puošia gėlynus.

Rūteniai

Rūteniai (Corydalis) – žvirbliarūtinių (Fumariaceae) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso žoliniai augalai, turintys stiebagumbius. Gentyje yra apie 300 rūšių. Lietuvos miškuose savaime auga 3 rūšys: tuščiaviduris (C. cava) ir tarpinis (C. intermedia) rūteniai reti, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą; paprastasis rūtenis (C. solida) dažniausiai aptinkamas lapuočių, rečiau mišriuose miškuose, krūmuose, auga derlinguose, drėgnuose dirvožemiuose. Tarpinis rūtenis mažas, neišvaizdus, kekėje būna vos 1–5 žiedeliai, todėl net pastebėti augantį gana sunku. O štai kitos dvi rūšys labai puošnios, žiedų kekės gausios. Žiedelių ilgis yra 15–25 mm, o jų spalva įvairuoja nuo baltos iki rausvai violetinės – pačių įvairiausių atspalvių. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais.

Kaip atskirti retą rūšį nuo neretos? Gana paprasta: paprastojo rūtenio stiebagumbis pilnaviduris, pažiedės pleištiškais pamatais ir pirštiškai suskaldytos, o tuščiavidurio stiebagumbis tuščiaviduris, pažiedės stambios, ovalios arba pailgos, lygiakraštės. Tiesa, iš gamtos lupti ir nešti namo gal ne visai dera, juolab kad stiebagumbiai būna gana giliai dirvoje, kartais net iki 20 cm, o raunant lengvai lūžta stiebai. Bet kartais pasitaiko ir šernų, ir miškininkų technikos išknistų augalų, kurie žūtų nepriglobti, todėl, nedarant žalos gamtai, ir galima perkelti į savo gėlyną. Kitas būdas – prisirinkti sėklų gamtoje ir iš jų bandyti išauginti gražiuosius rūtenius.

Įvairiausi rūtenių hibridai, veislės yra mėgiamos pavasarinės gėlės Didžiojoje Britanijoje, už Atlanto, o Lietuvoje auginamos labai retai. Keista, nes šie pavasariniai augalai – vieni dekoratyviausių, beveik nereikalaujantys priežiūros (galioja taisyklė „pasodinau ir užmiršau“). Be to, jie gali augti pomedžiuose, kur net veja sunkiai auga. Kai kurios rūšys (pavyzdžiui,  Corydalis nobilis, savaime paplitęs Sibire, Kazachstane), pabėgusios iš sodybų, gali įsikurti ir miškuose, parkuose, tačiau kol kas randami tik pavieniai augalai. Augintojus galbūt atbaido tai, kad rūteniai yra efemeroidai, trumpos vegetacijos ir didžiąją dalį vasaros jų vietoje žemė būna plika.

Pixabay nuotr.